Vertybės
Kalbėkimės atvirai
Prieš daug metų, kaupdama užrašus apie rajone kuriančius tautodailininkus, kalbinau ir tuo metu skyriaus tautodailininkų pirmininkę Zitą JACKEVIČIŪRĘ – LIAUKŠIENĘ. Ji minėtas pareigas tuomet ėjo nuo 1985 – ųjų. Zita tautodailėje buvo pristatyta kaip keramikė, tačiau dėl įvairiapusių gabumų galėjo rinktis daug meno sričių. Man pačiai šiandien įdomu, ką apie tautodailę dabar galvoja pašnekovė? Anuomet buvo kitas laikas, kitos nuostatos – mažiau laisvės reikštis, kukliau pinigų ir daugiau partinės valdžios. Koks šiandien galėtų būti mūsų pokalbis apie tautodailę? Štai apie ką kalbėjomės ir kas liko senuosiuose užrašuose.
Roma JONIKIENĖ
Zitos Jackevičiūtės – Liaukšienės pasakojimas buvo toks:
„Pakalbėkime apie menininką neatitrūkdami nuo žemės, nemeluodami sau, jog menas mūsų visuomenei reikalingas kaip duona. Atsikandę šios rupios duonos, žinome skonį… Sunkiai iriamės į priekį: žingsnį žengi – sustoji, susiruoši eiti – stumia atgal. Viliamės geresnių laikų, didesnio dėmesio tautodailei. Norėčiau atsakyti į esminius klausimus, taip paaiškindama mūsų rajono tautodailininkų padėtį.
Kaip tapti tautodailininku? Naujokui, gabiam ir išradingam, norinčiam prie mūsų prisijungti, idealiausia perspektyva – rajoninės parodos. Prieš rengdami parodą, skambiname visais varpais: drožiantys, mezgantys, piešiantys atsiliepkite, suneškite kūrinius. Pasitarę atrenkame geriausius kūrinėlius, kurie eksponuojami šalia patyrusių menininkų darbų. Konsultantai iš Šiaulių domisi naujokais, aptaria jų kūrybą, o pačius geriausius darbus išveža zoninėn parodon. Po tokios sėkmės kelią skirtis daug lengviau. Tu – kandidatas į tautodailininkus. Kandidatinis laikotarpis dveji metai. Sąjungos nariai naujam kolegai visapusiškai padeda: rekomenduoja jo darbus kitų rajonų parodų organizatoriams, kviečiasi į savo darbų autorines parodas ir suranda kampelį ekspozicijai. Dveji metai nepraeina veltui. Siekdamas tautodailininko vardo, geriausius kūrinius pateiki iš Šiaulių pakviestai komisijai….
Apie tai – penktadienio numeryje
