Mūsų kraštas taip pat istoriją rašė

Redakcija

Istorinė atmintis siejasi su mūsų krašto didvyriais.  Viena tokių sąsajų – kraštiečių dalyvavimas Sedos kautynėse 1944 metais, kautynių metinės minimos spalio 6 – 7 dienomis.  Narsūs vyrai pamėgino sulaikyti besiveržiančią sovietų kariuomenę. Į JAV pasitraukęs ir kautynes aprašęs vienas žinomiausių lietuvių rašytojų Marius Katiliškis, tikroji pavardė Albinas Vaitkus, taip pat dalyvavo mūšyje. Ta proga vyksta kūrybiniai skaitymai Pasvalio Mariaus Katiliškio vardo bibliotekoje. Susitikimas vyksta minint rašytojo gimtadienį. Teatralizuoti skaitymai „Ieškant Katiliškio“ į rašymo malonumą įtraukė ir Povilo Plechavičiaus fondo vadovę, Sedos gyventoją Genoveitą GRICIENĘ. Ji tas asmuo, kuris rūpinosi paminklinio akmens mūsų rajone pastatymu generolo Povilo Plechavičiaus tėvų atminimo įamžinimui.

Siūlome paskaityti, kokį kūrybinį laišką Genoveita parašė Mariui Katiliškiui atminti.

Laiškas

Genoveita GRICIENĖ

Rašau Tau, jaunam ir linksmam kareivėliui Albinui, kai dar nebuvai joks Marius Katiliškis. Noriu Tau papasakoti apie tuos, kurie po kautynių su rusų Bagrationo armija liko Sedoje. Pabandysiu laišką sudėlioti dalimis, bus lengviau skaityti.

Kautynėms nutilus

Savo knygoje rašai, kad bėgdamas per klebono tiltą dar matei, kaip rusai, ant Varduvos kranto sustatę kulkosvaidžius, pliekia ugnį į Tavo likimo draugus, bandančius išplaukti. Sakė, jog  skęstančių kūnų buvo tiek daug, kad kiti bandė bėgti jais kaip lieptu.  Deja, gyvų ten neliko. Varduvos vanduo tapo raudonas nuo jaunų vyrų kraujo. Srovė nešė kūnus. Tie, kurie perplaukė upę, buvo nušauti pievoje.

Kitą rytą, kai viskas aprimo, užgeso gaisrai, žmonės išėjo iš kiemų apsižvalgyti. Jau girdėjosi rusų kalba, vaikščiojo nuskurę kareiviai. O lietuvių kareivių kūnų buvo visur: ant šaligatvių, pagrioviuose, paupiuose, bet daugiausia – pievoje už Varduvos, ties bažnyčia. Visi buvo išrengti, be batų ir kraupiai baltavo. Žmonės dalį kūnų buvo išgriebę iš vandens, kiti dar kabėjo užkliuvę už medžių šakų…

Nauja valdžia nė vieno neleido laidoti. Į trečią dieną sediškiai, matydami, kad nieko gero iš to nebus, pradėjo patys rinkti kūnus. Jeigu prie kūno buvo koks dokumentas,  jį nešė į kleboniją.

Jau niekada nesužinosime, kiek ir kokiose Sedos vietose buvote apkasų  prikasę. Tik kokio septinto jausmo vedami jūsų vadai liepė iškasti apkasą ir senųjų Sedos kapinių patvoryje? Sunku suvokti…

Visas rašinys penktadienio numeryje