Iš čiabuvių gyvenimo (1)

Kadaise europiečiai kokį nors Afrikos ar azijos gyventoją vadindavo čiabuviu. Dabar tas pats Afrikos gyventojas, zulusas ar etiopas, atskridęs į Europą, mus laiko čiabuviais.

Čiabuvis – ne koks nors atsilikėlis ar laukinis, o tik vietinis gyventojas, čia būnantis. Tokiu būdu mes latviams iš Aucės, kurie sekmadieniais atvažiuoja į Naujosios Akmenės turgų, esame čiabuviai ir atvirkščiai, kai nuvykstame į Aucę, jie yra tikrų tikriausi čiabuviai.

Džiaugsmas

Siaura gatvele link mažojo turgelio priekyje manęs juda dvi moteriškės. Aš minu dviračiu iš paskos, nes negaliu jų pralenkti nei iš dešinės, nei iš kairės. Tad turiu klausytis, ką anos šneka.

Viena giriasi:

– Mano anūkas, kuris su tėvais gyvena Londone, jau beveik nekalba lietuviškai..

Antroji numoja ranka:

– Ką ten tavo, vo mano, tai nė žodžio nesupranta lietuviškai!

Tai bobulėms didelis džiaugsmas.

Rašytojas Vytautas ALMANIS rašo sausio 10 d. „Vienybėje“

Jono Vapsvos nuotrauka