Publicistika. Baikeriai pagal įstatymą

Parašyti   originalias tiesas, kurias perskaitę manimi susižavėtumėte: „ tai bent protas“, neturiu menkiausios galimybės, tačiau priminti, kad protingi mokosi iš svetimų, o kvaili iš savų klaidų – mano pareiga. Įdomu, kiek tarp mūsų protingų. Taigi, kas pasimokėte iš svetimų klaidų? Ką ir kalbėti – iš savų tinkamai nepasimokome, o svetimos mūsų nejaudina. Jeigu pasisekė išvengti didesnių kvailysčių – joks nuopelnas, tiesiog blogoji poelgio pusė mūsų nesudomino.

Perpasakodama kitų istorijas visada viliuosi – žmonės nesupyks, nes jų klaidos yra mūsų pamokos. Ir dar – jei jau istoriją papasakojo, vadinasi, nesitiki tylėjimo įžado. Dėl jaunatviško naivumo paiko baikerio linksma istorija gali pagelbėti tyrumo, pamaldumo, blaivumo nuostatas bandančiai per prievartą įpiršti valdžiai. Siūlau genialią mintį, kaip pamoką – reikia įstatymo: visi bent trumpam privalo tapti baikeriais.

Buvo taip. Jaunas vaikinas emigravo į Jungtinę Karalystę. Jam pavyko įsitvirtinti, gerai uždirbti, įsilieti į išskirtinę baikerių kompaniją, nors motociklo neturėjo. Dalyvaudavo jų sueigose. Vieną rytą, po triukšmingo baikerių vakarėlio, vaikinas prabudo nuo skausmo petyje. „Kokio velnio tas tvarstis ant peties?“ – paklausė savęs vaikis. Pasižiūri – tatuiruotė: motociklas kaukiančio vilko snukiu… Sprendimas priimtas – baikeris… Krikštynos įvyko, liko menkas darbelis: nusipirkti motociklą, šalmą, odinę striukę ir kelnes. Motociklą išsirinko plieninio žirgo žavesio apkerėtas, nors seni vilkai patarė tokio nepirkti. Svetimų klaidos jo nepamokė. Su brangiuoju gražuoliu keletą kartų pralėkė angliškais keliais. Gavęs atostogų nutarė – į Lietuvą važiuos motociklu. Išvažiavo. Kelionė buvo daugiau nei tragiška, jei įmanomas toks apibūdinimas…

Skaitykite vasario 3 d. „Vienybėje“.