Aš – tavo, tu – mano. Visi mes – pasaulio
Mintyse nuaudžiau linksmos istorijos apmatus, bet nužudyto vaiko tragedija išstūmė šypseną. Daug visko ta tema pasakyta, nesikartosiu ir nepamokslausiu. Nuomonę pasakysiu: niekas nepasikeis iki tol, kol kaltinsime „valdiškus žmones”. Iš tikro, prasižiokime tiesai ir pripažinkime, kad šiandien pusė vaikų gimsta šeimose, kurių motinos prieš dvidešimt ar kiek mažiau metų šūkaliojo paliksiančios mero priimamajame vaikus, jei negaus pašalpų. Turiu daug progų bendrauti su nemotyvuotais, iš gimnazijų išprašytais paaugliais. Jie mėgsta išsikalbėti, pasakoti apie šeimą. Tokių istorijų išgirstu, kad kasdien turėčiau skambinti Vaiko teisių apsaugos specialistams. Penkiolikmetis ilgai dėliojo šeimos istoriją – mėgino susieti „galus“, kuri sesė nuo kurio tėčio. Vienas tų tėčių yra „psichas“ ir prisigėręs ateina mamos iškeikti. Šaukia: „jūs… tokios ir anokios bjaurybės vaikai ėdate mano duoną.“ Jei namuose būna paskutinio mažylio tėtis, juodu susimuša. Gerbiami žinovai, taip jausmingai išsiliejantys teleekranuose, kaip apsaugoti vaikus tokioje šeimoje? Kol neužmuš, niekas ir nesužinos, kokie meilės šešiakampiai braižomi. O kas uždraus tokiai paklausiai moteriai susilaukti vaikų nuo šešių skirtingų vyrų? Demokratija ir žmogaus teisės – labai svarbu.
Trumpam įšoksiu į politiką, nors ši tema taip pat jau išsemta. Keliais sakiniais apie buvusios Seimo narės ponios Gretos „mokslus“. Kai nutiko ta viešoji bėda – paaiškėjo melagingų istorijų užkulisiai, norėjosi Gretai pasiūlyti nusiraminimo receptą. Ji būtų puiki mokslo šviesos propagavimo ambasadorė. Galėtų lankytis šalies mokyklose ir pasakoti nemotyvuotiems jaunuoliams, koks svarbus yra mokslas. Nes išvažiavęs iš savojo kaimo suvoki, kad diplomas reikalingas labiau nei J. Statkevičiaus paltas. Tuomet klastoji biografiją. Esu įsitikinusi, kad simpatiškos moters patirtis ir įtaigus žodis padėtų merginoms apsispręsti dėl mokslo svarbos, nes tokių vyrų, kaip R. Karbauskis, labai mažai „ant Lietuvos“.
Labiausiai norėjau mintis sudėlioti penkiasdešimtojo gimtadienio sveikinimui, esu „Saulėtekio“ progimnazijos, tuomet 2 – osios vidurinės mokyklos, auklėtinė. Nežinau kaip, tačiau ten dirbę žmonės sugebėjo atsiriboti nuo komunizmo kūrimo. Vienuoliktoje klasėje vaikinas buvo sulaikytas saugumiečių už dalyvavimą Laisvės lygos veikloje. Prisimenu jo poelgio svarstymo susirinkimą, kuriame auklėtoja L. Matveičikienė pasakė: „Jis tik vaikas, nesuprato, ką daro. Pasimokė“. Jokių partijai ištikimų kalbų, jokio pasmerkimo, nepasiūlė jokių bausmių. Ir visiškai priešingas pavyzdys kaimyninėje mokykloje, kai mokytoja į Kauną nuvykusiems mokiniams parodė Kalantos susideginimo vietą… Ją pasmerkė, neteko darbo, išvažiavo iš Naujosios Akmenės. Ir komunizmas priklausė nuo žmonių požiūrio. Tiesa, vaikinas iš Laisvės lygos buvo paimtas kariauti Afganistane ir parvežtas švininiame karste. Valdžia mokėjo susidoroti.
Viename dainų konkurse uždainavome partizanų dainą: „mamyte, nupirki man žirgelį, eikliausią žirgą Lietuvos“. Nežinojome, kad daina ne tos politinės orientacijos. Dainuojame ir matome, kaip auklėtoja rankas kryžiumi deda, kelia prie lūpų pirštą, kad nutiltume. Ir vėl gi, visi apsimetė, kad nieko blogo neįvyko.
Ar mes buvome kitokie, nei šiandieniniai jaunuoliai? Ne. Daugeliu atvejų – labiau padūkę. Norėdamos išgirsti, ką tėvų susirinkime pasakoja auklėtoja, gretimame, sienomis susieinančiame kabinete, išsukome rozetę, sėdėjome ant žemės ir klausėmės, nes prieš tai „prisidirbome“. Buvo visko, bet mokykla mylėjo savo vaikus. Mes visi iš to paties pasaulio. Aš esu tavo, tu esi mano. Rūpinkimės aplinkiniais bent per nago juodymą.
Roma JONIKIENĖ