Saulės, draugiškų žmonių, ypatingos istorijos bei gamtos kontrastų šalyje (3)
Blunka saulės ženklai ant kūno, bet vis dar labai „sergu“ įspūdžiais. Keliaudama sutikau žmones, vilkinčius ilgus baltus marškinius, moterys plaukuose segėjo plunksnas. Sako, kad tai tikrieji majų kultūros saugotojai. Tačiau manęs neapleido abejonė, kad tai tik turistams pamaloninti. Juk ir teatralizuotas senovinis šokis, kuriuo meldžiama lietaus, tik turistams. Kaip ir senovinis tūkstančio metų senumo akmeninio kamuolio žaidimas, šiek tiek primenantis krepšinį, ar pavojingas triukas, kai vyrai ant aukšto stulpo pritaisyto rato virvėmis prisiriša už kojos ir taip sukasi žemyn galva, jau neturi magiškos galios, tik kelia adrenaliną žiūrovams.
Kaip ir nebeatskirti prie senovės griuvėsių parduodamų suvenyrų reikšmės: kiek jie senoviniai, kiek jie ispaniški: kaukolės, kaukės, piramidės, mėlyno gintaro figūrėlės iš “ugnikalnių stiklo“, įvairūs papuošalai, majų ar actekų kalendoriai ant staltiesės ar užtiesalų. Triukšmingiausi suvenyrai – bauginančius garsus, primenančius paslaptingus žvėris ar dvasias, skleidžiančios švilpynės.
Tačiau tai, ką matai savo akimis, lieka tikra. Senovės Meksika nebuvo vientisa šalis. Gyvavo daugybė civilizacijų. Autobusu iš sostinės važiuojame 50 kilometrų į Teotihuakaną. Mokslininkai dar nesutaria, kas pastatė šį didžiausią vidurio Meksikoje miestą. Ankstyvą rytą turistų dar nedaug, tad laisvai besidairydamos traukiame ilga Mirusiųjų alėja iki tolumoje stūksančių didžiausių Saulės ir Mėnulio piramidžių. Sako, kad šis buvęs miestas primena kompiuterinę plokštę su dviem dideliais procesoriais. Dievų vieta miestą pavadino actekai. Mokslininkai sako, kad Teotihuakanas – majų, mištekų ir zapotekų kultūrų kratinys. Viena teorija teigia, kad dėl vulkano išsiveržimo į Teotihuakano slėnį subėgo įvairios gentys. Tačiau paslapčių neatskleidžia nei piešinių, nei metalų, nei retų mineralų radiniai. Mirties alėjoje Saulės ir Mėnulio piramidės stovi tokiu pat atstumu, kaip ir dangaus kūnai visatoje. Statytojai žinojo, kad Saulė yra sistemos centras, ir planetos sukasi aplink jį. Saulės piramidė Teotihuakane stovi tokio pat dydžio aikštėje kaip ir Cheopso Gizoje. Saulės piramidė 75 m aukščio, į ją lipdavo ceremonijoms tik šventikai. O mes kopiame…
Miestas turėjo vandenį, šiltus namus, čia nebuvo karinių pastatų, nerasta ir palaidotų valdovų. Tačiau mokslininkai sako, kad šalia žinių ir kultūros būta brutalumo. Rasta žiauraus aukojimo liudijimų. Nors kiti šaltiniai teigia, kad taip užkariautojai norėję sumenkinti vietinius.
… Puebla – vadinamas angelų miestu, yra už 130 km nuo sostinės. Į jį važiuojame agentūros autobusiuku. Miestą prieš 500 metų įkūrė ispanai, o pavadino dėl mito, kad į statomos bažnyčios bokštą ilgai negalėję įkelti varpų. Vieną rytą žmonės išgirdo skambant varpus ir nuo tada, sako, kad tai buvęs angelų darbas. Išskirtiniai šio krašto ypatumai yra ugnikalniai, kurių pavadinimus ištarti beveik neįmanoma: bandėme – Popocatepetl, vis dar teberūkstantis, ir Istaksiuatlė, liežuvis lūždavo mums, gidui – ne. Ketvirtas pagal didumą ir vienas seniausių kolonijinės architektūros miestų vilioja baroko stiliaus statiniais ir legendomis apipintomis gatvelėmis.
Vos už 10 km nuo Pueblos – Čolula. Didžioji Čolulos piramidė–sena actekų šventykla ir didžiausia žmogaus pastatyta konstrukcija prieš Kolumbo erą. Krūmokšniai, sužėlę ant piramidės sienų, ilgą laiką šį milžinišką archeologinį paminklą slėpė. Ši vieta buvo laikoma tiesiog paprasta kalva. Ispanai jos nepastebėjo ir ant jos viršūnės pastatė savo bažnyčią, kuri tebestovi ir dabar. Ilgainiui nuo kalvos pradėjo slinkti žemės ir pati piramidė atsivėrė archeologams prieš akis. Beliko tik kruopščiai atkasti piramidės laiptus, platformas, altorių ir penkių mylių ilgio vingiuojančius tunelius statinio viduje. Didžioji Čolulos piramidė pastatyta prieš 2000 metų ir pagal apimtį ji netgi didesnė nei garsiosios Egipto piramidės.
… Į Kuernavaką, Morelos valstijos sostinę, važiavome kitą dieną. Iš Meksiko – 80 kilometrų. Čia visada šilta. Čia Meksikui auginamos rožės. Dėl ypatingo klimato Kuernavaką vadina amžinojo pavasario miestu. Miestas didžiuojasi Katedra, kurią pastatė pranciškonai vienuoliai. O San Chosė bažnyčia yra viena iš seniausių Meksikoje. Po dviejų šimtmečių šioje vietoje pasirodęs Švenčiausiosios Mergelės atvaizdas, paskatino pastatyti antrąjį bažnyčios pastatą. Varpinė pastatyta dar vėliau. Tas šventoves prisimenu dėl to, kad čia nukryžiuotasis Jėzus yra vaizduojamas gyvas. Pranciškonų vienuolis svarstęs, kad Kristaus mirtis skatina vėl mirtinai aukotis. Kad būtų sustabdyta mirtina grandinė, vienuolis užsakęs dailininkui pavaizduoti gyvą Kristų…
…Vos 150 kilometrų už sostinės į pietvakarius – gražus miestas Taskas, įsikūręs ant kalno šlaito. Taskas buvęs sidabro kasybos miestas. Dabar išteklių po žeme nebėra, bet sidabro meistrų tradicija išlikusi. Yra net sidabro kasybos muziejus. Pas sidabro meistrą ne tik apžiūrime gaminius, bet ir pakilnojame sidabro grynuolį iš kasyklos. Miestas – balti namai ir raudonų čerpių stogai, akmenimis grįstos gatvelės. Jos sukasi, kyla ir leidžiasi taip netikėtai, kad darosi įdomu stebėti, kaip čia važiuoja automobiliai. Gatvės akmenų mozaikos, bugenvilijomis pražydę balkonai dvelkia romantika. Gatvelės pilnos žmonių. Dirba įvairių suvenyrų gamintojai, mielai atskleidžiantys savo amato paslaptis. Didžiuliuose puoduose verda kukurūzai. Galima gauti ir visą burbuolę, pateptą majonezu ir čili. Ragaujam su skirtingais prieskoniais išvirtų. Skanu.
… Mums dar liko beveik savaitė Meksikos. Mes toli nuo namų. Tačiau, pasirodo, Lietuvą žino mūsų išvykų draugai. Štai kolumbiečiai iš Bogotos, išgirdę Lietuvos vardą, su pasididžiavimu ištarė Antano Mockaus pavardę ( jį vadina Antanu Mokusu). Mūsų šalies istorijos vingius žinojo ir filipiniečių pora, ir meksikietis, dėstytojaująs universitete. Ką jau bekalbėti apie vaikinus, kurie sakėsi esą Kosovo albanai iš Švedijos…
Lilija SMALAKIENĖ