Medemrodės dvaras
Šių prisiminimų autorė Valerija Bielskytė-Anysienė (1900 – 1994) – žymi Lietuvos ir išeivijos lietuvių kultūros veikėja, Medemrodės dvaro savininkės Veros Bielskienės-Zubovienės dukra. Prisiminimai jau po autorės mirties skelbti Šiaulių literatūros almanache „Varpai“. Dėkojame „Varpų“ redakcijai, maloniai pasidalijusiai mūsų kraštui aktualiais dar netolimos praeities vaizdais.
Redakcija
Skiriu Vladimiro ir Veros Zubovų atminimui
Medemrodės dvaras Mažeikių apskrity buvo apie 10 km į šiaurę nuo Akmenės ir maždaug tiek pat į pietryčius nuo Laižuvos. Nepriklausomos Lietuvos laikais jį valdė grafas Vladimiras Zubovas (senjoras) ir Vera Bielskienė-Zubovienė.
Medemrodė nebuvo Zubovų paveldėta. Dokumentai rodo, kad Vladimiras Zubovas (Senjoras) šį dvarą (1377 ha) nusipirko šio šimtmečio pradžioje iš barono Ropo už 200000 sidabrinių rublių. Nusipirko su visais folvarkais ir žirgynu. Dvarui priklausė Mažuliai, Naudvarės, Laugaliai, Karpelkės. Karpelkėse ir buvo garsusis žirgynas. Pirmojo pasaulinio karo metu jis sunyko ir vėliau nebeatsikūrė. Medemrodės miškas dar ir šiandien taip vadinamas. Dvaro žemių plotai buvo didžiuliai, bet labai apleisti.
Vladimiras Zubovas su savo antrąja žmona, mano mama, Vera Bielskiene (gim. Ušakova) įsikūrė Medemrodėj dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą tuoj po skyrybų su Sofija (gim. Bilevičiūtė). Skirdamasis su ja, Vladimiras jai ir suaugusiems savo vaikams paliko visas Zubovų paveldėtas žemes. Žmonai Sofijai ir dukrai Alinai (Fledžinskienei) liko Ginkūnai su gražiais pelningais folvarkais palei Dubysą. Vedusiam sūnui Vladimirui (Dziutekui) perleido Dabikinės dvarą su įmonėmis ir dideliu namu, beveik rūmais, Adomiškių mišką su apleistu centru. Dziutekas (taip šeimoje vadino Vladimirą jaunesnįjį) Adomiškius karo metu pardavė baronui Ropui. Vėliau pardavė Dabikinę ir Klaipėdos krašte nusipirko Naujadvarį. Galiausiai vėl grįžo Medemrodės kaimynystėn – įsigijo nedidelį Judrelių dvarą.
Mano patėvis labai didžiavosi savo šeimos nenuskriaudęs, o atvirkščiai – visus gerai aprūpinęs. Jis mėgdavo pabrėžti, kad jiems nepaliko skolų.
Kadaise lietuviai buvo įpratę į visus dvarininkus ir aristokratus žiūrėti labai neigiamai, kaip į kraštui nieko gero nenuveikusius. O pastaruoju metu Lietuvoje daug rašoma apie Zubovus kaip apie pozityvios, šviesios dvarininkijos atstovus. Atstatomi Zubovų dvaro rūmai Ginkūnuose. Ypač pabrėžiamas grafo Vladimiro Zubovo, mano patėvio, svarus įnašas į Lietuvos kultūros ir politikos istoriją šio amžiaus pradžioje. Aš savo patėvį labai mylėjau ir labai vertinau. Esu apie jį atspausdinusi ilgesnį straipsnį Amerikos lietuvių spaudoje. O Ginkūnus prisimenu iš vaikystės, kai Vladimiras ten tebegyveno su savo pirmąja žmona Sofija ir dukra Alina.
Ginkūnų etapas Vladimiro gyvenime pasibaigė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę grafo Vladimiro Zubovo vardas ir veikla jau susijusi su Medemrodės dvaru. Šis, antrasis, jo ilgo ir turiningo gyvenimo etapas dar nėra pakankamai įvertintas. Po jo mirties Medemrodė tapo Veros nuosavybe. Vera Zubovienė ūkiu labai rūpinosi ir jį tobulino. Iš Medemrodės dvaro šviesa ir pažanga sklido po visą apylinkę. Galiu nesigirdama pasakyti, kad Medemrodė buvo garsi visoj Lietuvoj, kad ji buvo nepriklausomos Lietuvos pažiba.
Medemrodė – mano pačios dalis. Tai – mano tėviškė, mano namai. Kai galvoju apie Lietuvą – galvoju apie Medemrodę. Su Medemrode susijusi mano vaikystė ir jaunystė, gražiausi ir laimingiausi gyvenimo prisiminimai.
Į Medemrodę pirmą kartą atvažiavau dar prieš karą. O po revoliucijos audrų su mama ir patėviu ten apsigyvenau ir kurį laiką mokytojavau. Medemrodėj švenčiau savo vestuves su dr. Martynu Anysu, nepriklausomos Lietuvos diplomatu Berlyne. Po to, nors ir gyvenau užsieny, sugrįždavau į Medemrodę atostogų. Po sovietų okupacijos emigravusi į Kanadą, Medemrodės ilgėjausi visą gyvenimą. Kelios išlikusios nuotraukos – man brangiausios relikvijos.
Sovietmečiu Medemrodės dvare įsikūrė kolūkis. Šiuo metu net vardo nelikę. Buvęs centras, dvaro širdis, šiandien – plynas laukas. Rūmai baigia sugriūti. Šalia senų kapinaičių, kuriose palaidotas V. Zubovas, auga naujų mūrinių namų gyvenvietė. Dar keli metai – ir nebeliks nieko, ką galėtum atpažinti.
Šiuo rašiniu noriu prikelti Medemrodės vardą, pagerbti buvusių dvaro šeimininkų atminimą ir jų ilgą bendrą, vaisingą darbą, pagerbti savo patėvį, besiilsintį Medemrodės laukuose, senose kapinaitėse, savo mamą, Medemrodei pašventusią visą gyvenimą ir radusią amžiną poilsį tremtyje, tolimajam Altajaus krašte. Esu gal vienintelė dar gyva anų laikų liudininkė, ir tai padaryti – mano pareiga.
Vladimiras Zubovas buvo puikus žemės ūkio žinovas, ūkininkas ir administratorius. Praktiškas, dalykiškas, jis nemėgo tuščiažodžiauti. Vėliau dažnai pasakodavo, kokie pašliję buvo Zubovų didžiulių nuosavybių reikalai, kai jis po tėvo mirties liko paveldėtoju. Skolos buvo tokios milžiniškos, kad advokatai patarė paveldėjimo atsisakyti. Bet jis nusprendė tvarkytos. Pirmiausia apvažinėjo žemes, klausinėjo žmonių apie ūkvedžius ir kitus dirbančiuosius, liepė parodyti visas knygas, sąskaitas, nusakyti ateities planus ir skubiausius darbus. Užsidaręs kabinete, visą savaitę skaičiavo, planavo. Daug turto pardavė skoloms apmokėti, pasilikdamas nuosavybes tik Šiauliuose ir jų apylinkėse. Zubovų centras – rūmai Šiauliuose su parku ir Gubernijos dvaras liko motinai Aleksandrai Olsufjevai- Zubovienei, o visas kitas turtas lygiomis daliomis atiteko keturiems jos vaikams – Vladimirui, jo broliui ir dviem seserims. Seserims Marijai Tolstajai ir Olgai Olsufjevai jų dalis buvo išmokėta, o brolis Dimitrijus gavo Bubius su folvarkais ir inventorium. Sau Vladimiras pasiliko Ginkūnus. Abu broliai dar turėjo savo atskiras nuosavybes.
Vladimiras buvo ne tik žemės ūkio pionierius, bet taip pat įkūrė didelių įmonių. Jis nepaisė įsisenėjusių tradicijų, kad prekyba dvarininkus ir bajorus atseit žemina. Įsteigė „Progreso“ bendrovę žemės ūkio produktams ir reikmenims. Jo nuosavybės greitai tapo pavyzdinės, pradėjo duoti pelno.
(Bus daugiau)
Valerija BIELSKYTĖ-ANYSIENĖ