Vertybės
Puikioji gyvenimo dalis
Žmonių, apie kuriuos rašau šį kartą, gyvenimai įvairūs. Jų gyvenimuose daug darbinės veiklos, nes nė vienas negyveno iš meno: iš tapybos, kalvystės, iš paminklinių skulptūrų šie tautodailės meistrai sėmėsi tvirtybės, išreiškė save. Dažną kartą kūryba buvo į nuostolį pinigais, bet į pliusą sielai. Šiuos menininkus pažinau, bendravau, aprašiau jų kūrybinių darbų parodas. Ir turiu kūrinių. Su dviem jų susitinkame ir šiandien šventėse, parodose. Jie kūryboje. Naujojoje Akmenėje gyvena Simonas Misevičius, Romas Norvaišas, Ventoje gyvena Petronėlė Bronislava Raudonikienė. Žinomi žmonės, palikę ir vis paliekantys ryškių žymių, garsinančių mūsų kraštą.
Roma JONIKIENĖ
Metalo riteris
Simonas MISEVIČIUS, kalvis, taikliai pavadintas metalo riteriu, gyvena ir kuria Naujojoje Akmenėje. Aštraus liežuvio, mėgstantis pajuokauti, niekada neturėjo ir neturi patogių dirbtuvių, kokių kalviui iš tikrųjų reikėtų. Niekada negyveno iš kalvystės. Atlapaširdis, padovanojęs nesuskaičiuojamą daugybę kūrinių miesto renginiams, ir davęs už ačiū, kai reikėjo ką nors nuvežti dovanų į draugiškas šalis. Visada turintis idėjų, ir jeigu tik būtų palaikytojų pinigais, tiek miestui, tiek rajonui sukurtų ne vieną meno kūrinį iš akmens ir metalo. Simonas sukūrė kelias kolekcijas – senųjų ginklų, simbolikos atributų. Gyvendamas daugiabučiame name sumanė papuošti kiemą, kad suoliukai būtų kitokie. Ir pagal Zodiako ženklus prie įėjimų padirbino suoliukus.
Tautodailininkas nuo 1999 metų Simonas Misevičius iš Naujosios Akmenės pripratęs prie titulų, kūrybos apibendrinimų ir jam skiriamų apibūdinimų ir, vargiai, ar kreipia į tai dėmesį. Vienas tokių jo, kaip kūrėjo, apibūdinimų – metalo riteris. Nes be Simono rajone kalvyste, ypač istorines kovas atitinkančių ginklų, skydų, metalu kaustytų kuokų kūrimu niekas neužsiima. Simoną galime vadinti kalviu, jam priimtinas šis amatininkiškas įvardinimas, nes mielai nukaltų reikalingą namų ūkyje daiktą. Tik laikai pasikeitę, net arkliui pasagų neprireikia. Simonas linkęs juokauti. Kai pakvietė į jubiliejinį gimtadienį, kvietime parašė „įkalti 65 – ąją vinį“, ir prie kartoninio kvietimo prisegė… paties iškaltą vinį. Prisimenu Simono pasakojimus, kaip prisirišęs prie dviračio tempia iš laukų akmenis, kurie pasitarnauja kūriniams.
Simonas dalyvauja visose tautodailės parodose, dalijasi eksponatais ir su kukliausių parodų organizatoriais, jokio pasipūtimo, kuklumas ir atviras žodis traukia bendrauti. Kai rajone lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas G. Nausėda, pirmasis apžiūrėjo menininko kūrybos vaisius ir paliko padėkos įrašą atsiliepimų knygoje, kad jį sužavėjo autentiški darbai. Vienas kūrinių buvo padovanotas Prezidentui.

Kūrybinė kryptis – gamta
Menininkas Romas NORVAIŠAS, gimęs 1957 metais, gyvena Naujojoje Akmenėje. Vienas tų, kurie nesiveržė į žinomumą ir viešą pagerbimą, apie jo talentą tapyboje žinia sklido palengva ir savaime. Tai draugams padovanotas paveikslas, tai pokalbis apie pomėgius, kuriame Romas prasitardavo, kad laisvu laiku mėgsta tapyti. Ir parodų nebuvo daug. Greičiausiai tai lėmė užimtumas, darbas ne vien Lietuvoje. Bet jau kelerius metus vis daugiau Romo kūrybos matome parodose. Jis neatsisako dalyvauti viešuose miesto renginiuose, kuriuose vyksta edukacijos ir tuo pačiu tapytojai pristato kūrybą. Šią vasarą būtent tokiame susiėjime Dienos centro „Vėtrungė“ sporto šventėje sutikau Romą, pasigrožėjau jo tapytais paveikslais. Romo Norvaišo kūryboje gamta yra karalienė, dažniai seni statiniai, ar iš pirmo žvilgsnio puikiaisiais atpažįstama vieta gimtajame mieste. Jis daugiausia tapo gimtojo krašto gamtą, pastatus ir istorinius architektūros objektus. Paveiksluose įamžinta Naujoji Akmenė, Augustaičių malūnas, Menčių karjeras, Dabikinės dvaras, Kivylių apylinkės, Klykolių ir Agluonų kaimai, taip pat Ventos, Papilės bei Viekšnių miesteliai skirtingais metų laikais. Dabar – kūrybinis Romo laikas – duonai užsidirbta, gyvenimas teka ramia vaga.

Mintys niekada nesibaigia
Jei kiekvienas turėtume žmogų – šešėlį, kuris užrašytų mūsų mintis, galėtume pasakyti „Dar norisi man pasakyti“. Taip pavadinta šeimos knyga – glaustas archyvas, kurią artimieji paskyrė mamai, močiutei Petronėlei Bronislavai RAUDONIKIENEI, gyvenančiai Ventoje. Gimusi Šakių rajone po mokslų ir darbų keliose Lietuvos vietovėse, septintajame dešimtmetyje įsikūrė Akmenės rajone. Gimusi Petronėlė 1937 metais, tuoj po naujųjų, vasaryje, minės 90 – ąjį jubiliejų. Gyvena su dukros Editos Šimkienės šeima. Ir vertingas lobynas išsaugotas – Petronėlės piešiniai nuo jaunumės, tapyba akvarele, daugybė paveikslų. Išsaugotos nuotraukos, kurias peržiūrėdamas eini lyg akmenimis grįstu keliu. Išsaugoti eilėraščiai. Tapytoja, Tautodailininkų sąjungos narė nuo 1998 metų Petronėlė Raudonikienė talentą atskleidė įvairiuose žanruose: jos paveiksluose portretai, gamtos peizažai, natiurmortai, itin realistiški negi skausmingi vaizdai. Ji reikšmingų apdovanojimų savininkė – A. Varno ir L. Meškaitytės premijų laureatė.
Ilgų metų profesija ir darbas niekaip nesusieti su menu. Tapytoja dešimtmečius dirbo darbą, susietą su agronomo profesija, nes baigusi studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Tautodailės skyriaus išleistoje knygoje sakoma, kad Petronėlė tapyti pradėjo brandžiame amžiuje, ir spėjo nutapyti šimtus paveikslų. Dukra pasakojo – mama nustojo tapyti, kai prieš penkerius metus susilaužė dešinę ranką. Tuo pat metu ji pasitraukė iš Tautodailininkų sąjungos.
Dar vienas jautus intarpas tapytojos gyvenime – ji kuria eiles:
Išėjau iš namų
ir galvojau- sugrįšiu,
kaip pavasarį paukščiai sugrįžta.
Čia citata, sakinys iš minčių, kurių užrašyta daug. Ir tai ne paskutinis rašinys apie Petronėlę Bronislavą Raudonikienę.

