„Vienybės“ 75 – mečio atgarsiai

Nėra nieko šiltesnio, malonesnio ir, sakytume, graudesnio, už prisiminimus. Gera, kai parašo buvę kolegos, skaitytojai, asmenybės, apie kurias kažkuris mūsų kolegų yra rašęs. Ir dar šie žmonės, kaip prisiminimą, atsiunčia laikraščio nuotrauką su prierašu: „štai straipsnis apie mane“ arba „taip rašėte apie mano mamą“. Tuomet ypatingai sustiprėja žinojimas, kad mūsų darbas svarbus. Juk sakoma, kas raštu surašyta, ugnimi neišdeginsi. Ačiū visiems ir kiekvienam už sveikinimus, už pasisvečiavimą. Perskaitėme įvairiose paskyrose šiltus jūsų linkėjimus, prisiminimus, atgaivintas bendravimo ir susitikimų akimirkas. Ne kartą nustebinote aprašydami mūsų bendravimo istorijas, kurių patys jau nebeprisiminėme. Buvo jautru, balzamas širdžiai. Skaitytojams – pora prisiminimų ir kelios nuotraukos.

„Vienybės“ komentaras

Apolinaras JUODPUSIS

Laba diena, miela Roma ir visi vienybiečiai. Buvo  Jūsų ir truputį mano šventė – bene 75-eri, kai gyvuoja Akmenės rajono laikraštis. Šiandien, kaip ir dažnai anksčiau, mintimis grįžtu į praeitį: prisimenu daugelį linksmų ir, deja, liūdnų nutikimų, jubiliejų. įkurtuvių, praradimų, kurie mus visus skaudžiai liesdavo. Prisimenu daugelį kolegų, dirbusių redakcijoje ir spaustuvėje: nuo Teodoro Embavičiaus, Elenos  Narutavičienės, nuo redaktorės G. Jankeliūnaitės-Norgėlienės, prie kurios pradėjau dirbti „Pergalės vėliavoje“, vėliau dirbusį Algirdą Černą, Klemensą Jurkevičių, Antaną Barauską ir visus vėlesniuosius, prisimenu kolegas Kazį Kastanauską, Antaną Vaikasą, Praną Orvydą, visas Kumpikevičių, Bakanų šeimas, taip pat Joną Keblinską… Nebegaliu visų suminėti, teneįsižeidžia, bet jie visi mano atmintyje – ir Angela, ir Onutė, ir Genovaitė, ir Laima, ir…. Kai kas iš tos nutolusios praeities yra užsilikę ir mano fotoarchyve: kadaise  grybavome, ir, matyt, būdami patenkinti rezultatais, prie kelmo susėdome „pailsėti“; kitame kadre spaustuvės moterys irgi minutei kitai susėdusios atsikvėpti, dar viena fotoakimirka, kai redakcija išsiruošė į kelionę.  Taigi, kai kitą savaitę susirinksite visa „didelė“ vienybiečių bendruomenė, žvilgterėkite į tuos mano prisiminimus. Patikėkite – norėčiau pabūti kartu, o kad taip nebus, – siunčiu pluoštą kuo geriausių linkėjimų visiems Jums ir buvusiems, bet niekada nebebūsiantiems dabar greta.