Svajonė apie didelius namus…

 

Gydytoją Danguolę PETRAVIČIENĘ (1926 11 23-1997 02 27) pažino dauguma  Naujosios Akmenės miesto gyventojų. Ji atvyko iš Kauno su vyru Leopoldu Petravičiumi, silikatų pramonės inžinieriumi, paskui tapusiu  cemento gamyklos ilgamečiu direktoriumi. Pradėjo dirbti 1952 metų sausio 10 dieną – ambulatorijos gydytoja, vedėja, odos ligų gydytoja, gydytoja dietologė,  Centrinės ligoninės rentgenologe. Darbą baigė 1992 metais.

Julija SEJAVIČIENĖ

Šaltą žiemos dieną ji be galvos apdangalo. Jeigu žvarbus vėjas, kartais užsitraukia gobtuvą.

Iš darbo –tiesiai į knygyną arba į mėsos produktų parduotuvę. Iš knygyno ir parduotuvės – viena rankinė per petį, kitos dvi  rankose. Tuometinė knygyno  vedėja V. Bružienė žinojo – Danguolė Petravičienė ims visas naujausias knygas. Knyga jos virtuvėje ant stalo. Knyga miegamajame prie lovos…

Mėsos parduotuvėje (dažniausiai mėsinėje šalia „kampinės“ parduotuvės) gydytoja stovėdavo eilėje ir nesiyrė į priekį, nors žmonės buvo linkę užleisti vietą. Gydytoja niekada į parduotuves nesibrovė pro antrąsias duris.  Ji tiesiog mėgo pabūti tarp žmonių eilėje. O kai prieidavo  eilė pirkti, prajuokindavo, pardavėjos prašydama: „Tos dešros  Piratui“,   “Tos dešros Leopoldui, o tos – draugėms“. Piratas – Petravičių numylėtas šuo…

Niekada neieškojusi žodžio kišenėje, patogiai jautėsi ir visose situacijose: gyvenime buvo tarsi scenoje,  scenoje – tarsi gyvenime. Netikėčiausią valandą sugebėdavo improvizuoti…

Mokėjo eiliuoti, skambinti pianinu. Paskutinį kartą prie pianino sėdo ir bičiuliams paskambino per savo 70-mečio jubiliejų – 1996 metų lapkričio  23-iąją. Po to atsistojo ir besišypsodama draugams tarė:

-Keiksite mane, kad šalta laidoti, kad sunku įšalusioje žemėje iškasti duobę…

Iki mirties buvo likę trys mėnesiai…

Visas rašinys kovo 20 d. numeryje

Juodpusio nuotraukos