Tatuiruotė – dovana sau, o ne kitiems
Buvęs mokytojas, gyvenąs Akmenės mieste, Kęstutis MISIUS du dešimtmečius mokė vaikus piešti, mokė geografijos. Dabar piešia ant odos ir sako: kūnas – vienintelis dalykas, kuris tikrai tavo. Gimęs 1981-aisiais, jis gerai mena klausimą: „Ką žmonės pasakys?“. Į jį šiandien atsako paprastai: „O kam tai įdomu? Tik tu esi savo kūno šeimininkas.“
Ramūnas ŽIMANTAS
„Kas užkalta, tas liks amžiams“
Dvidešimt metų Kęstas mokė vaikus piešti, dirbti rankomis ir skaityti žemėlapius – jis buvo technologijų ir geografijos mokytoju. Dabar, būdamas 45-erių, daro tatuiruotes ir sako: „sunkiausia čia ne adata, o galva“.
Dirbęs rajono jaunimo ir suaugusiųjų švietimo centre dar 2023 metais išgirdo užuominas, kad jų mokymo įstaigą ketina uždaryti, Kęstutis susimąstė. „Atsisėdau, ramiai pagalvojau: o ką aš dabar darysiu?“ Sveikatos problemos iškart uždėjo riebų NE darbui gamykloje ar tolimųjų reisų vairuotoju. Ir suprato, kad reikia imtis to, prie ko visą laiką linko širdis – menas. Juk ne veltui šešerius metus mokėsi ir du dešimtmečius dirbo meno srityje – negi viso to atsisakyti?
Pirmoji „auka“
Tatuiruotojo kursai prasideda teorija, kuri, Kęstučio atmintimi, truko apie keturiasdešimt savaičių. Paskui reikia dirbti su gyvu žmogumi: arba studija duoda klientą, arba pats atsiveži „modelį“. Kęstutis šypsosi: „Auką.“
Tokia pirmąja „auka“ tapo bičiulis, turėjęs seną, prastai padarytą tatuiruotę. Susiderino eskizą ir naują piešinį užtatuiravo ant viršaus. Toks darbas vadinamas „koveriu“…
Visas rašinys šiandienos numeryje
