Publicistika

O dangau, ko pyksti?

Kas įsiutinot gamtos jėgas tik peržengus vidurnaktį į gegužės 1 – ąją? Nedirbate, o baltą duoną valgote, nenuoširdžiai meldžiatės, arba meldžiatės ne už tas nuodėmes. Gal dangus perspėjo, kad jau laikas į tikrą demonstraciją už darbą ir uždarbį? Visa tai pliurpalai, kodėl gamta pyksta – nesužinosime. Neįtikėtina, bet vidurį nakties prisiminiau fiziką, nors gabumais čia nepasižymėjau. Prisiminiau, kad stiklas nėra elektros iškrovos laidininkas. Bet metalinis stogas – laidininkas… Būčiau įsijungusi kompiuterį ir pažiūrėjusi, ką daryti, jei trenktų žaibas, bet bijojau išlipti iš lovos.

Kaip kilo sujudimas gamtoje, taip ir nurimo. Štai viešinamas Prezidentės ir buvusio parlamentaro, dabar įtariamojo kyšininkavimo byloje, E. Masiulio elektroninis susirašinėjimas ilgai kels uraganą, gal iki pačių naujų prezidento rinkimų. Ar skelbiami faktai tikri, ar tik naujos intrigos scenarijus, sunku mums žinoti. Ar mums tai turėtų būti svarbu? Vargu, nes niekam neįdomu, ką galvojame, svarbu už ką balsuosime, kad „teisingai“ pasirinktume reikia įtikinti. Tariamame (kol kas sakykime „tariamame“) susirašinėjime paminėti politikai, ypač tie, kurie norės patapti prezidentais, neužilgo ims vaidinti aukas.

O dangau, klausiausi žinių. Sako – liūtis. Iš anksto apgalvoju, kur subėgs liūties vanduo – į kaimynų ar į mano pievą. Norėtumėt, kad į mano… neišdegs.

Roma JONIKIENĖ mintimis dalijasi šeštadienio numeryje