Publicistika

Koks jūsų pamišimo laipsnis?Jeigu nepatinka žodis „pamišimas“, galite šią būseną vadinti „išsiblaškymu, meniškumu, žavesiu“ – nesvarbu kaip. Svarbu suprasti, kad tai vyksta. Į darbą reikėjo anksčiau, kaip tik tokiu laiku, kai miesto varnos skrenda pusryčiauti. Girdžiu – kaži kas užkimusiu balsu kartoja mano vardą. Apsidairau – nieko nėra. Pakeliu akis į dangų – gal jau iš tenai mane kviečia? Ne, nekviečia… Vėl: „ro – ma“, taip kimiai. Ogi didžiulė varna, gabalą pievoje snapu kapoja. Ir krankia tokiais pat skiemenimis, kaip mano vardas. Na, esu linksmos sielos žmogus, atsiliepiau varnai, o jei nebūčiau? Nedaug laiko prabėgo po varnos, atėjusi darban velkuosi žemėn švarką. Ir iš kaži kur – gal iš rankovės – ant žemės nukrenta ilgas šalikas. Kur jisai karojo, kai šliaužiau gatve, ką mačiusieji pagalvojo? Iš kitos pusės, kodėl kas nors apie mane turėtų galvoti, jei pati savimi prastai rūpinuosi. Na, viršūnė buvo, kai iš parduotuvės išėjau su lipnios juostos rite… nesumokėjusi. Sugrįžau sumokėti. Sakysite – kokia sąžininga. Žinot, tik eurą kainavo, tad kam gadinti reputaciją. Pasakodama apie už dyką išsineštą prekę ne tai norėjau pasakyti. Norėjau perteikti ramybės jausmą, kai nežinai, kad apsivogei. Jei tokiu pat būdu pavagiami valstybės milijonai – širdyje ir mintyse visiška ramybė.

Po tokių mažų juokelių pasvarsčiau – koks tai pamišimo laipsnis? Bet širdyje atlėgo, kai viename susiėjime pažįstama papasakojo apie šios vasaros gėlininkystės patirtį. Ji į dėžutę pasėjo gėlių sėklų, kurios ilgai nedygo. Bet kai sudygo – daigų buvo daugiau nei išbėrė sėklų.

Roma JONIKIENĖ pastebėjimais dalijasi trečiadienio numeryje