Pyktis – iš neteisingo mąstymo

„Kas jūs?“ – klausia auklėtoja Vasario 16-ąją švenčiančių vaikų. „Mes – lietuviai“, – vienu balsu aidi atsakymas. „-Kur jūs gimėt?/- Lietuvoje./- Kas ji jums?/-Šalis gimtoji. /-Kas lietuviai jums kiti?/- Mes broliai./-Kas tėveliai jūsų? /-Jie darbštuoliai… /- Tai jūs ne pašaliečiai?/-Ne, mes Lietuvos piliečiai…“

Toks paprastas, bet iškalbingas dialogas skamba lyg žaidimas. Bet jis neša žinią. Ir mažiesiems smagiau taip mokytis pilietiškumo. Džiaugiausi, kad Lietuvos gimtadienį švenčiu kartu su Naujosios Akmenės lopšelio -darželio „Atžalynas“ ir Vaikų dienos centro vaikais, pedagogėmis Aurelija ir Larisa… Nuoširdu ir tikra.

…Akmenės gimnazijos mokytoja Rita Ringienė socialiniame tinklapyje pasidalino žinute. „Į klasę įeina būrelis trečiokų, rankose krepšys obuolių, kiekviename – trispalvė širdelė iškelta. Išsirenku, džiaugiuosi, valgau pasidalijusi. Į metraštį kaip gyvą užkalbėjimą išsirašau jų vardus… Mažo miestelio gyvybės punktyras su trispalve į delną, į širdį telpančia.“

Dalinuosi ir mokytojos pasidalijimu, nes noriu, kad Lietuvos gimtadieniu patenkintų būtų daugiau, nei nepatenkintų… Juk girdėjau bambančių, kodėl taip, o ne kitaip, kodėl tiek mažai apdovanojo…

Kodėl mes tokie pikti? Specialistai sako, kad viskas, ką jaučiame yra mūsų asmeninis reikalas. Aplinkinių elgesys yra tik stimulas jausmams atsirasti, tačiau nebūtinai yra jų priežastis. Juk jus išplūdęs kaimynas gali sukelti pyktį ir juoką, galime nekreipti dėmesio. Kai sakome, kad mane sunervino, esame neteisūs, juk ne nervino, o mes susinervinome. Turime sąžiningai prisiimti atsakomybę už savo pyktį. O kaltinantis mąstymas skatina reikšti pyktį agresyviai – priekaištauti, kaltinti ir bausti kitus…

Štai randu žinutę. Moteris dalinasi: „…kokie „geri„ mūsų Akmenės autobusų vairuotojai. Vakar vaikas važiavo namo iš močiutės Alkiškiuose, vairuotojas jį išlaipino prie posūkio į elektros tinklus ir liepė pareiti, pasakęs, kad baigiasi benzinas. Ir nuvažiavo… Vaikas buvo vienas autobuse. Gerai, kad netamsu buvo pareiti”…

Suintrigavo signalas, galvoju, gal kas atsitiko tam vaikui, gal išsiaiškins, kodėl ir kas per vairuotojas toks nepareigingas… Pasipylė pikti komentarai su keiksmais ir siūlymais „trinktelėti per plikę…“ Tik po kurio laiko kažkas įrašė įmonės direktoriaus telefono numerį… Diskusija pasidarė konstruktyvesnė. Dešimtmetis berniukas grįžo laimingai. Tikiuosi, ir įstaiga į šį įvykį tinkamai sureagavo. Nenorėčiau ir aš eiti pėsčiomis tą kelio galą… Pats tinkamiausias pavyzdys, kas atsitinka, kai nepadarom darbo iki galo. Ir dar parodom, koks mūsų požiūris į kitus: „A, vaikigalis, kas jam atsitiks, pareis…”   Tačiau pikti žodžiai ir apie keleivius, ir apie vairuotojus taip pat nėra išeitis…

Kaip sako mokslas, įvairiausių formų įžeidinėjimai – tai tik pykčio išraiška.   Piktos emocijos prasiveržia, kai užimame teisėjo poziciją ir imame visus „kalti prie kryžiaus“ už jų neteisingą elgesį.

Kai pagalvoji, juk pyktį sukelia tik neišpildyti norai. Ir tai visai nėra blogai, sako psichologai. Sakysite, kas čia gero? Gerai tai, kad, kai supykstame, turime progą įsigilinti į savo jausmus, galime suprasti, kas mūsų netenkina, ir pakeisti situaciją geresne. Frazę: “Esu supykęs, nes jie…“ bandykime pakeisti į frazę „Esu supykęs, nes aš…“

Nėra lengva. Lengviau aprėkti ar trinktelėt durimis. Specialistai sako, kad durų trankymas, rėkimas, mušimas ar bet koks smurtas – bereikalingas energijos švaistymas ir savo jausmų nesupratimas. O kai nesupranti savęs, kaip suprasi šalia esantį.

…Vasario 16-ąją taip gražiai kalbėjome, dainavome, giedojome, mylėjome ir didžiavomės… O šiandien? Ar besilaikysime taisyklių: sutikus žmogų, daugiau žinantį ir išmanantį už tave, džiaugtis; sutikus žmogų, mažiau išmanantį ir mažiau patyrusį, jį palaikyti, suprasti ir jam padėti įgyti išmanymo ir žinių; sutikus lygų, susidraugauti… Ar grįšime prie įpročių: sutikus pranašesnį už save, pavydėti; sutikus mažiau išmanantį, pašiepti ir pasityčioti; sutikus lygų, girtis, varžytis ir menkinti?..

Lilija Smalakienė

„Vienybės“ vasario 18 d. numeris