Medemrodės dvaras

Skiriu Vladimiro ir Veros Zubovų atminimui

Po laidotuvių Mama susipyko su socialdemokratų vadovybe, kuri reikalavo, kad ant paminklo nebūtų kryžiaus. Mama labai užsigavo manydama, kad įžūlu jai diktuoti. Tėvas ją palaikė. Jis buvo labai įtakingas, jo nuomonė daug reiškė, niekas jam nedrįsdavo prieštarauti. Tuomet mes nenujautėm, kad ir per jo laidotuves pasikartos panaši istorija. Partija užsispyrė, kad mano tėvas būtų palaidotas naujose Ginkūnų kapinėse. Deja, tąkart neatsirado nė vieno pakankamai įtakingo asmens, kuris būtų mums padėjęs. Šiandien visa tai skamba beveik neįtikėtinai. Bet tada mes pajutom tokį spaudimą, kad turėjom nusileisti. Buvo teigiama, jog tėvas yra vienas tų laisvamanių kapinių steigėjų. Jis pats mums to nebuvo minėjęs. Ir nesakė norįs ten būti palaidotas. Partijos vadovybėj, matyt, susibūrė grupė žmonių, kuriems svarbiausia buvo nenusileisti, ir tam reikėjo žinomo asmens. Socialdemokratai Lietuvoje iš senų laikų buvo laisvamaniai – anuomet tautinis atgimimas ir katalikų bažnyčia ėjo skirtingais keliais. Laisvamaniai Lietuvoj buvo greičiau antiklerikalai, o ne ateistai. Retas laisvamanis buvo tikrai nusisukęs nuo krikščionybės. Beveik visus laidodavo su krikščioniškom apeigom. Mano tėvas visą gyvenimą kovojo prieš prievartą, prieš dogmatišką fanatiškumą, už toleranciją. Likimo ironija, kad kaip tik jis tapo netolerancijos ir dogmatiškumo auka, kad jo vardas buvo panaudotas politiniams tikslams. Dogmatiškumas mums visiems buvo svetimas. Mūsų šeimoj „sugyveno” kelios konfesijos, ir visos buvo gerbiamos. Medemrodėj iš senų laikų dažnai svečiuodavosi Tumas-Vaižgantas. Užvažiuodavo ir kiti dvasiškiai, reformatų kunigas. Pas tėvą augdamos išpažinom evangelikų reformatų tikėjimą. Mama buvo pravoslavė. Ji ir patėvis susituokė pravoslavų cerkvėje. Kai patėvis sirgo, atvažinėjo pravoslavų kunigas. Savo tarnautojams Zubovai sekmadieniais ir per religines šventes visados duodavo arklius važiuoti į bažnyčią. Buvau auklėjama ekumenine dvasia.

Ant Vladimiro Zubovo kapo senų medžių pavėsy buvo pastatytas didžiulis granitinis akmuo. Akmenį žiemą arkliais atvežė iš Medemrodės laukų. Auksinėmis raidėmis buvo iškaltas didelis kryžius ir kuklus įrašas: A.A. V.N. Zubovas.

Kapinaitės buvo apjuostos iš Medemrodės laukų surinktų akmenų mūru, apsodintos kiparisais ir jovarais. Jos tapo ramiu kampeliu, kuriame galima buvo pailsėti po ilgos darbo dienos. Mama mėgdavo ten tyliai pasėdėti, susikaupti. Ilgais vasaros vakarais po vakarienės Vera kasdien eidavo į kapelius. Ją lydėdavo būrys svečių, vaikai, šunys. Pasivaikščiojimų į kapelius ritualą prisimena visi Medemrodės svečiai ir gyventojai.

Atėjus bolševikams, Medemrodę nusavino. Ūkio perimti atėjo Skerstonas, Šmotelis ir Jurevičius (vėliau sušaudyti per vokiečių okupaciją). Mama persikėlė į Mažeikius. Mes ją kvietėm į Vokietiją, bet ji apsisprendė likti Lietuvoje. Į Lietuvą grįžo Nina su vaikais, vyrui žuvus geležinkelio katastrofoj. Nina gavo tarnybą Mažeikių ligoninėj. Mama su Nina ir vaikais apsigyveno kukliam mebliuotam bute Mažeikiuose. Iš ten visi buvo ištremti tragiškom birželio 14 – 16 dienom. Mamą vagone ištikimai lankė jos artimi draugai gyd. Vladas Burba su šeima ir Medemrodės buvusi šeimininkė Teosė Lasinaitė. Jie atnešė daiktų ir maisto kelionei. Teosė išsaugojo kai kuriuos dokumentus. Mama jai viską paliko, bet beveik viskas jau buvo išdaužyta, išdraskyta. Po karo sesuo man rašė, kad Mamą kelionėj ištiko priepuolis, o baisios sąlygos ją greit visai palaužė. Ji užbaigė savo žemišką kelionę tolimajam Altajaus krašte 1941 m. gruodžio 28. Palaidota 1941.XII.29 d. Tengos sovchozo kapinėse, kalnelio papėdėje.

Mano duktė 1989 m. vasarą aplankė visai apleistas Medemrodės kapinaites. Paminklinį akmenį išvydo pajuodusį nuo laiko ir nešvaros. Pats kapas buvo apravėtas, gulėjo gėlyčių. Akmenės meistras A. Penkauskas vėliau išvalė akmenį, atnaujino įrašą ir iškalė Veros Zubovienės metriką su prierašu, kad ji mirė tremtyje Sibire. Tuo pasirūpino šeimos draugas šiaulietis inžinierius Kostas Čygas.

Dabar šis paminklas yra vienintelis Medemrodės dvaro ir jo buvusių savininkų atminimas.

Buvę Medemrodės „rūmai“ nebenaudojami ir baigia sugriūti. Vaismedžiai auga be priežiūros, nė ženklo neliko buvusio gėlyno, seno parko. Prie įvažiavimo į stotį tik vienas originalus akmeninis pastatas, gal buvusi mokykla. Dabartinis administracinis pastatas išaugo kitoj dvaro pusėj, kur anksčiau būta tvartų. Pasikeitė visa topografija.

Apie Medemrodės dvarą galima rasti šiek tiek žinių lietuviškoj Bostono enciklopedijoj ir Broniaus Kviklio žinyne „Mūsų Lietuva“. Enciklopedinės žinios labai trumpos, Kviklio straipsnis – apytikslis. Kviklys aprašo kai kuriuos epizodus, bet nemini vardų, tad susimaišo generacijos ir chronologija, yra neaiškumų ar net dezinformacijos. Nepasakyta, kas Medemrodei atsitiko po Vladimiro mirties. Veros Zubovienės įnašas nepaminėtas. Ji gal buvo vienintelė moteris Lietuvoj, kuri taip sėkmingai tvarkė didžiulį dvarą. Kas apie Medemrodę užrašyta Lietuvoj, nežinau.

Visi Medemrodės dokumentai – pirkimo aktas ir Vladimiro Zubovo testamentas – yra mano nuosavybė. Pagal dokumentus esu Medemrodės dvaro paveldėtoja. Į turtą nereiškiu jokių pretenzijų. Medemrodė priklauso Lietuvos istorijai, jos žemės priklauso Lietuvos valstybei. Turiu tik vieną testamentinį pageidavimą – kad Lietuvos vyriausybė apsiimtų išsaugoti Medemrodę ateinančioms kartoms kaip istorinę vietą.

Šis straipsnis yra kartu ir mano prašymas, kad Lietuvos vyriausybė pasirūpintų Medemrodėj įrengti mažą Vladimiro ir Veros Zubovų muziejų, o vėliau – kokį nors pavyzdinį žemdirbystės ar gyvulininkystės centrą. Žemės gal neišparceliuotos ir įgyvendinti šį prašymą įmanoma? Tai būtų tinkamiausias Medemrodės buvusių savininkų Vladimiro ir Veros Zubovų šviesios atminties įamžinimas, judviejų ilgos sėkmingos darbuotės nepriklausomos Lietuvos laikais paminėjimas.

Pabaiga.

Valerija BIELSKYTĖ-ANYSIENĖ

Užrašė Gražina SLAVĖNIENĖ

Rašinys kovo 10 d. „Vienybėje“