Senolių intelekto paveldas (2)
Vilniuje, Lietuvių kalbos institute, saugomos tūkstančiai anketų, kuriose aprašyti ano meto kaimų, dvarų, bažnytkaimių, vienkiemių vietovardžiai. Tokia užduotis – aprašyti savo regiono vietoves – 1935 metais buvo gavę Lietuvos mokytojai. Ypač gausi tuometinio Papilės valsčiaus anketų kolekcija. Dabar dalies tuomet aprašytų kaimų nebėra arba jie likę be gyventojų. Tačiau jų panoramos atgyja mokytojų aprašymuose.
Ypač kruopščiai šį įpareigojimą vykdė Krioklių pradinės mokyklos mokytojas Vincas Andriušis. Apsilankykime jo aprašytuose, nūnai ištuštėjusiuose Zubrelių ir Zubrių kaimuose.
Zubrelių kaimo smulkūs objektai (mikrotoponimai):
Akmenynė – 8 ha ariama dirva kaimo šiaurėje, prie valstybinio miško;
Buriškė – apie 1,5 ha ariamas plotas prie miško ir Zubrių kaimo;
Išimtinė – apie 0,25 ha ariamas sklypas dešiniajame Kumelpuolio krante;
Kumelpuolis – vasarą išdžiūstantis upeliukas, tekantis į vakarus išilgi kaimo;
Pelkelės – 11 ha ploto šienaujama pieva kaimo vakaruose;
Trinka – 1 ha ariamas sklypas tarp vieškelio ir Kumelpuolio;
Velniapelkis – vasarą išdžiūstantis upeliukas, tekantis skersai kaimą;
Zubreliai – 1 km ilgio kaimas su 17 gyventojų;
Žemgrinda – apie 200 m akmenimis grįstas keliukas.
Vietovardžių paaiškinimai. Istorijos ir tautosakos fragmentai. Akmenynė – kad labai daug ir didelių akmenų buvo. Išimtinė – ten kadaise senolis atsiėmė žemės plotą iš sūnaus. Kumelpuolis – kad teka iš tokio pat pavadinimo pelkės. Miške ganėsi viena su kita surištų pora kumelių. Besiganančias kumeles užtiko meška. Ji užsidėjo abi kumeles ant pečių ir ėjo į miško gilumą, tačiau beeidama parpuolė vieną kumelę užguldama po savimi, o antroji liko ant viršaus. Ryto metą šeimininkas rado vieną kumelę ir mešką nebegyvas. Neva, ir pelkės bei upelio pavadinimas nuo to, kad meška kumeles puolė ir pati parpuolė. Trinka – perimta gyventojo pavardė. Velniapelkis – miško sargas ėjęs per mišką ir prie pelkės pamatęs velnią. Sargas ėmė jį vytis. Pribėgęs prie pelkės, velnias atsisėdęs nusiauti kojas. Sargas turėjo „strielbą“ ir ėmė taikytis į velnią. Iššovęs ir pataikęs velniui į kulną, tai velnias aukštielninkas įvirto į pelkę ir pražuvo. Nuo to laiko aname miške nebeliko velnių, o pelkė, kurioje jie gyveno, vadinama Velniapelkiu. Zubreliai – senovėje čia buvę dideli miškai. Vienas medžiotojas čia ateidavęs medžioti ir nušaudavęs po jauną zubrelį. Neva, nuo to ir vieta liko pavadinta Zubreliais. Senovėje čia būta dvaro, kurį valdęs Stankūnas. Žemgrinda – senovėje čia nebuvę kelio, o žmonėms reikėjo važiuoti į Kuršėnus ar Papilę. Kadangi buvo labai šlapia dirva, gyventojai vežė nuo laukų akmenis ir grindė telią.
Duomenis pateikė Kazys Repšys ir Vincas Šemeta. Užrašė Krioklių pradinės mokyklos mokytojas Vincas Andriušis.
Zubriai – nebegyvenamas kaimas 5 km į vakarus nuo Papilės.
Zubrelių kaimo smulkūs objektai (mikrotoponimai):
Apsodai – 12 ha ariamos smėlingos žemės prie Gumbakių kaimo ribos;
Degsnė – 12 ha alksniais apaugusi ganykla kampe tarp Rudikių ir Zubrelių;
Karčemvietė – apie 20 kv. m pakilimas prie vieškelio;
Zubrenka – upelis gilia dauba tekantis į Ventą;
Zubriai – kaimas su 3 ūkiais ir 9 gyventojais;
Žvyrduobė – apie 0,5 ha žvyrynas apie 100 m nuo vieškelio.
Vietovardžių paaiškinimai. Istorijos ir tautosakos fragmentai. Karčemvietė – kai buvo dvaras, patogioje vietoje prie jo būta karčemos, esą likę jos žymių. Zubriai – iki 1863 m. sukilimo čia buvo dvaras, jo savininkas Eišmontas dalyvavęs sukilime. Po sukilimo rusų valdžia dvarą pardavė, jį išsigijo 3 žydai – Ickis, Veivelis ir Čemikis. Kalbamu metu gyveno vienas rusas nuo Panevėžio, viebas ūkininkas iš miesto ir vienas iš Krioklių. Kita sakmė: šiose apylinkėse kadaise buvę dideli miškai, o juose gausu įvairių žvėrių, tarp jų ir zubrų. Vienas medžiotojas čia nušovęs seną zubrą, nuo to ir pavadinimas likęs. Per karą kaimas nenukentėjo. Žvyrduobė – vieta, kur kasė žvyrą keliams taisyti.
Duomenis pateikė Kazys Matas ir Juozas Rupšys. Užrašė Krioklių pradinės mokyklos mokytojas Vincas Andriušis.
Leopoldo Rozgos publikacija šeštadienio, sausio 4 d., VIENYBĖJE.
