Akmenės krašto šventvietės (2)
2017 – 2024 metų žvalgymai
Žurnale „BŪDAS“, kuriame rašoma apie Lietuvos praeitį ir dabartį, kultūros paveldą, išspausdinta mūsų kraštiečio Egidijaus Jaramino ir Vykinto Vaitkevičiaus studija apie šventvietes Akmenės krašte ir kaimynystėje.
Antras senovės tyrinėtojas, į kurio akiratį pateko Akmenės krašto šventvietės – Mintaujos (dabar Jelgavos) realinės mokyklos gamtos dalykų mokytojas, Kuršo literatūros ir dailės draugijos narys Edmundas Kriugeris. Moksleivis iš Snikerės dvaro (netoli Vegerių) jam papasakojo apie Lokavos kalną. 1883 metų birželio 23 dieną E. Kriugeris Nuvyko į Snikerę ir didžiausios vasaros šventės išvakarėse buvo svetingai priimtas Strautmanų šeimoje. Birželio 28 dieną tyrinėtojas atvyko prie Lokavos kalno su senu vadeliotuoju vežimu, o iki likusį kelio galą su trimis bendražygiais nuėjo taku per šlapią pievą.
Tų pačių metų rugsėjo 21 dieną E. Kriugeris Kuršo literatūros ir dailės draugijos narių susirinkime skaitė pranešimą apie šios išvykos rezultatus. Ir jo santraukos sužinome, kad prieš 20 metų, tuoj po baudžiavos panaikinimo, šiaurės vakarinėje Lokavos kalno papėdėje apsigyveno sodybą čia įsirengę lietuviai. Jiems pradėjus iš pietvakarių pusės kasti žvyrą keliams tiesti, įvyko Lokavos kalno šlaito, taip pat aikštelės bei dalies išorinio ir vidinio pylimų griūtis. Beje, archeologiniai E. Kriugerio žvalgymai nebuvo rezultatyvūs, ant kalno nebūta didesnių akmenų, neužfiksuota anglių sankaupų. Tik iš vadeliotojo sužinota, jog maždaug prieš 20 – 25 metus Lokavos kalne pradėta arti, sėti, akėti, bet juodžemio – reikia suprasti, kultūrinio sluoksnio, – būta visai nestoro.
Pirmą Lokavos kalno aprašymą lietuvių kalba, kartu su padavimais, parengė Pailiuose, netoli Kruopių gimęs kunigas Aleksandras Burba (1854 – 1898)…
Visą rašinį skaitykite rugsėjo 26 d. numeryje