Anapusinio pasaulio įvaizdžiai Akmenės krašto vandenyse
Upės
Mūsų pasaulėžiūra, sukaupta ir paveldėta iš begalės protėvių kartų, yra bedugnio gylio ir grožio. Ji apima visą žmogaus gyvenimą – gimimą, augimą, brandą, senatvę ir kelionę į Dausas.
Dabar, rudenį vis labiau temstančiu, užmiegančios gamtos laikotarpiu, mūsų dvasinėje pajautoje lyg langas kiek prasiveria ir į anapusinį mirusiųjų pasaulį. Atsiveria per intuityvią pajautą, neaiškų ilgesį, kartais ir užklydusį keistą, niekaip nepaaiškinamą sapną. Lyg sudūrus kam širdyje – suskauda. Iš atminties iškyla anapus išėję artimi, brangiausi žmonės. Protėviai turbūt tokią akimirką ištartų vienintelį žodį – Ilgės. Anapusinio pasaulio prisilietimas. Jeigu rašytume to anapusinio savotišką savo krašto Mirusiųjų knygą, manau, pirmiausia reikėtų įsigilinti į to anapusinio pasaulio vaizdinius. Vaizdinius, kaip tą anapusinį pasaulį įsivaizdavo mūsų žemės žmonės labai jau senais laikais. Koks tas anapusinis pasaulis išrodo, kaip keliauta į tą anapusinį pasaulį, kas patiriama ir sutinkama toje kelionėje? Bent dalelę atsakymų į šiuos klausimus mėginu rasti savo kraštotyros kelionėse kalbintų žmonių pasakojimuose, lankytose besisiejančiose su vėlių pasauliu vietose.
Mūsų anapusinio pasaulio mitinė sandara jau užčiuopiama istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose, nemenka dalimi išlikusi ir surinktos tautosakos kloduose, gvildenta daugybės mūsų mokslininkų, neabejotinos sąsajos randamos archeologiniuose radiniuose. Labai gilioje senovėje mirusiųjų palaikai deginti, pelenai ir nesudegę kaulai paskui laidoti į vandenį. Jau vėlesniu laikmečiu mirusieji laidojami į žemę, kažkuriuo laikmečiu ir medžiuose, galiausiai vėl ateita iki ritualinio mirusiųjų deginimo papročio. Turbūt visur skirtingai, gal ne iš karto, bet tokia kryptimi – į Dangų…
Visas rašinys sausio 5 d. numeryje
Egidijus JARAMINAS