Archeologė, užkariavusi vaikų širdis
Akmenės rajone galima rasti įvairiausių profesijų žmonių: čia gausu pareigūnų, medikų, mechanikų, yra verslininkų. Tačiau vienos specialybės žmonių – archeologų, tektų paieškoti su žiburiu.
Kristina PUZARIENĖ dar visai neseniai Papilėje vaikus mokė istorijos, į istorines paslaptis vedė jaunųjų archeologų-kraštotyrininkų būrelį. Nors iš Papilės išvyko, tačiau savo krašto nepamiršo – čia vis dar daro daugybę darbų, kuriais Akmenės rajono, o taip pat jau ir šalies gyventojai gali džiaugtis. Daugiau apie savo veiklą ir gyvenimą Kristina pasakoja pokalbyje.
Ar visada norėjote būti archeologe? Gal turėjote ir kitokių svajonių?
Mano pažintis su archeologija prasidėjo 2018 metais, kai buvau pakviesta dalyvauti archeologiniuose tyrimuose Akmenės rajone. Atvykusi į pirmuosius archeologinius tyrimus, viską mačiau pirmą kartą, ir jau jų pradžioje netikėtai pavyko rasti radinį – monetą Kristinos šilingą. Man pasirodė labai simboliška, nes aš pati esu vardu Kristina. Be to, tą dieną buvo mano gimtadienis, ir tą pačią dieną dalyvavau kraujo donorystės akcijoje. Trys reikšmingi įvykiai susidėjo į vieną ypatingą dieną.
Nuo tada prasidėjo sąmoningos–nesąmoningos archeologinės paieškos. Įsitraukiau į vienus tyrimus, vėliau pradėjau siūlyti savo pagalbą archeologams: kviečiau prisidėti ir savo neformalųjį būrelį, siūlėme savanoriauti ir padėti.
Ši veikla išaugo į didesnį žingsnį – savo 40-mečio proga nusprendžiau padovanoti sau dovaną ir įgyti archeologo diplomą. Buvo karantinas, palankus metas mokslams, tad įstojau į Vilniaus universiteto archeologijos magistrantūrą. Turėjau sukauptą įdirbį, o magistro darbą apsigyniau tema, susijusia su archeologine edukacija – jame pristačiau savitą, pačios sukurtą ir praktiškai išbandytą metodiką, kurią iki šiol plėtoju savo veikloje.
Užsiminėte apie archeologijos būrelį. Ar jis buvo populiarus vaikų tarpe?
Būrelis buvo populiarus – nors pagal NVŠ (neformaliojo vaikų švietimo) krepšelį, kurį finansavo Akmenės rajono savivaldybė, oficialiai dalyvaudavo 20 vaikų, priimdavau ir daugiau norinčiųjų. Vieniems būrelis tiko, kitiems – ne, tačiau vaikams ypač patikdavo tai, kad vasaromis vykdavo išvažiuojamosios stovyklos ir ekspedicijos. Gyvendavome tarp archeologų, o vaikai iš arti stebėdavo visą archeologinių tyrimų procesą ir per praktinę veiklą pažindindavosi su kultūros paveldu.
Vienas įspūdingiausių ir daugiausiai pastangų pareikalavusių darbų buvo projektas, prie kurio kartu su vaikais prisidėjome Lietuvos nacionalinio muziejaus kvietimu. Muziejus kreipėsi į mus su prašymu pagaminti vėrinį iš lydekų slankstelių archeologijos ir fotografijos parodai „Objektas ir detalė: akmens amžiaus estetikos pasaulis“. Viskas skambėjo paprastai, tačiau žuvų gaudymo sezonas yra ribotas, o slankstelių reikėjo labai daug – tai tapo tikru iššūkiu. Nepaisant visko, mums pavyko – vaikų sukurtas vėrinys buvo eksponuojamas visus metus ir sulaukė nemažai lankytojų dėmesio. Tai buvo reikšmingas mūsų veiklos įprasminimas: parodėme, kad galime išeiti už savo rajono ribų ir prisidėti prie svarbių nacionalinių projektų.
Nemažai laiko mokytojavote. Mokykloje turbūt nebedirbate?
Dirbau istorijos mokytoja Papilės Simono Daukanto gimnazijoje 16 metų. Išleidau tris nuostabių vaikų laidas, su kuriais gerą ryšį išlaikau iki šiol. Tie, dabar jau suaugę vaikai, iki šiol grįžta į mano sodybą – padeda ją tvarkyti, palaiko mano mintis ir idėjas. Vieni prisideda darbais, kiti – morališkai. Dar dvejus metus dirbau Šiauliuose, tačiau supratau, kad visko nebespėju, noriu puoselėti sodybą, kurioje tiek vaikai, tiek geros valios, tiek šiaip praeinantys žmonės rastų užuovėją, poilsį, galėtų pernakvoti ar gauti puodelį arbatos, Taip pat noriu daugiau laiko skirti archeologijai, todėl galiausiai teko su šiuo etapu atsisveikinti.
Apie sodybą…
Pokalbio metu Kristina nemažai pasakojo apie savo sodybą, apie kurią dar plačiau papasakos vėliau. Tai sodyba Krioklių kaime, kur jau vyksta vaikų stovyklos. Nors jų tematika glaudžiai susijusi su archeologija, Kristina pabrėžia, kad svarbiausias šių stovyklų aspektas – poilsis.
Įdomiausia tai, kad sodyboje beveik nėra pirktų daiktų – kaip sako pati Kristina, čia nėra „euroremonto“. Namelis tvarkytas jos pačios, mamos ir neabejingų, paslaugių žmonių rankomis. Daug kas sukurta iš to, ką pavyko gauti ar prikelti naujam gyvenimui. Lovos, restauruotos durys ir langai – tai Kristinos ir dėdės iš Ukrainos rankų darbas. Lauko suolus bei stalus pagamino draugai.
Virtuvės indai, knygos, vaikų žaislai ir daugybė kitų reikalingų daiktų turiningam vaikų poilsiui atkeliauja kaip aplinkinių dovanos. Pianiną padovanojo buvusi mokinė, o per kelerius metus iš šių mažų dovanų ir bendrų pastangų susikaupė ir įspūdinga knygų kolekcija. Sodyboje įrengtas net lauko kino teatras…
Visas rašinys liepos 4 numeryje
Rokas RAZUMOVAS
Vilniaus universiteto žurnalistikos studentas
