Atminties fenomenas

Pagaunu save suklupusią atmintyje, ir dėl to jaučiuosi nejaukiai, nes kartas nuo karto sukirba klausimas – ar reikėtų su kuo nors protingu, tik kur rasti protingesnį už save, pasikalbėti. Tikrai, ką daryti, kai prisimeni, ko nereikia, o ką, lyg būtų  gyvybės ar mirties reikalas reikėtų prisiminti – neprisimeni.  Kodėl prisimenu viešumoje nepadoriomis laikomas daineles, kokias mano vaikystės laikais dainuodavo buteliuką geriantys vyrai, o mes sukinėdavomės aplinkui ir viską girdėdavome? Kad ir dabar kelias tokias dainikes sudainuočiau. O štai prireikė prisiminti tokį vieną prie kvailesnių priskirtą politiką – atmintis niekaip neišdavė jo pavardės.  Bet atminties fenomeną arba jos praradimo fenomeną  pateisinu, kai kalbuosi su savo artimaisiais. Nurimstu, kad visi žmonės panašūs, netgi vienodi daugybėje gyvenimiškų situacijų. Šis ruduo truputį keistas, nes labai anksti pasimatė jo tikrasis veidas. Tiesiog iš vasaros šast į vėją ir lietų, netgi minusą žada naktimis. Orų  tema pradedu dažną pokalbį su šeimos bobulytėmis ir šiaip mielomis pažįstamomis. Kad ir kas darytųsi lauke, jos visada sako, kad anais jaunystės laikais orai buvo kitokie…tie šilti rudenys, su obuoliais ant šakų iki pat lapkričio, su bulviakasiu rugsėjui baigiantis. O dabar tai viskas kitaip… Tada sakau, gerai – kalbėkit, kaip šiandien gyvenate.  Ir atsitinka tas pats atminties praradimo fenomenas, kai  pasakoja tą patį, ką jau vakar sakė. Tuomet man pasidaro ramu – tiesiog labai greitai bėga laikas. Prikemša smegenis šlamšto, kurio prisiminti neverta. Ir užblokuoja  smegenys tai, ko prisiminti neverta.

Iš esmės pasaulis vis sugrįžta į kažkada jau buvusią aplinką…

Daugiau Roma Jonikienė šeštadienio, rugsėjo 21 d., VIENYBĖJE.

 

 

.