Aukso amžius

Naujosios Akmenės kultūros rūmuose, renginyje „Metų akmenietė“, apdovanota Zita LIAUKŠIENĖ, menininkė ir dar ilgiausią sąrašą gebėjimų ir veiklų su savimi nešanti kraštietė dešimt kart tiek, kiek gavo,  verta apdovanojimo. Sąmoningai nekalbinau Zitos šiam straipsniui, leidau sau galvoti, kad tiek, kiek noriu parašyti, pažįstu ją. Pažįstu labai seniai, dar nuo tada, kai Zita vaidino Stasės Niūniavaitės vadovaujamame teatre, o mes pavydėjome moksleiviško amžiaus aktoriams tokios garbės. Ne kiekvienas buvo režisierės pateptuoju. Zita buvo. Ir pirmosioms  studijoms pasirinko režisūrą.

Naujojoje Akmenėje mokyklą baigusi mergina po studijų sugrįžo gimtinėn, bet dirbo keliuose kultūros namuose – ir Akmenėje, ir Ventoje. Dėl tos priežasties visur gyvena ir dirba Zitai pažįstami žmonės. Po gero laiko gabalo ir įgyto pedagoginio išsilavinimo mokytojavo, dėstė dailę, pati domėjosi ir kitus mokė keramikos. Ir dar daug metų vaidino Naujosios Akmenės kultūros rūmų teatre.

Zita turi ypatingą talentą juokauti. Tą popietę, kai Kultūros rūmuose rinkomės į „Metų akmenietės“ apdovanojimus, Zitą sutikau sėdinčią ant suolelio. „Tai tu mane pasiūlei apdovanojimui“, – „griežtai“ paklausė. „Niekada nesiūlyčiau iš pavydo“, – atsakiau. Kartu pasijuokėme. Tokie apsimėtymai replikomis mus užpuola dažną kartą susitikus. Be pajuokavimo Zita neapsiėjo ir scenoje atsiimdama statulėlę, gėles. „Jūs apie mane dar perskaitysite „Vienybėje“, – padėkojimo kalboje visiškai tuo tikra pasakė apdovanotoji. Argi drįsčiau nerašyti, kai taip viešai pasisakoma? Zitai Liaukšienei įteiktas „Metų visuomenininkės“ apdovanojimas. Apraše įvardinti talentingos moters darbai, pomėgiai, dalijimasis įgūdžiais su kitais…

Visas rašinys kovo 21 d. numeryje

Roma JONIKIENĖ

Nuotraukoje Zita artimųjų apsupty