Barakų mergaitė. Atsiminimai (1)

 

Visada save laikiau „barakų mergaite“. Apie tuos barakus papasakosiu kiek vėliau, dabar pabandysiu atsakyti, žinoma, pirmiausiai sau, į klausimą –„kodėl?“ Į tai sunku atsakyti. Tačiau gyvenimui riedant saulėlydžio link, daug kas, kas atrodė reikšminga, tampa nebeaktualu, o priekin veržiasi visai kiti gyvenimo epizodai. Vis sukiesi į pradžią, į artimus žmones, kurių nebuvo daug, bet to tuomet nevertinai. Visai neseniai, tvarkydama savo asmeninį archyvą, radau naujų nuotraukų, laiškų, eilėraščių, o svarbiausia – cemento gamykloje rašytus užrašus. Juos vartant ir bandant išskaityti visokias keverzones, man skaudėjo. Anuomet, 1965-ųjų metų rugpjūčio 28-tą dieną, atsisveikindama su cemento gamykla ir Naująja Akmene, kas man visada buvo vienas objektas, rašiau: „Rytoj išvažiuoju. Žinau, kad pastoviai gyventi čia nebegrįšiu, dabar kol kas kažko taip gaila, pamainos, darbo, bet juk tai praeis. Labai gerai, kad išvažiuoju, gal būt dar aš padarysiu iš savęs žmogų. (…) Lik sveika, Naujoji Akmene, kurioje pragyvenau 13 metų, lik sveika, Naujoji Akmene, kurioje radau savo mokytojus, draugus ir priešus, nors ir neišmokau skirti gėrį nuo blogio. Lik sveika, Naujoji Akmene, kurios gatvėmis dabar bėgioja kitos mergytės, panašios į mane, svajodamos apie ką nors, vaikiškai pergyvendamos ir skubančios. (…) Bėga kelias…šmėkščioja medžiai, skuba telefonų stulpai. Prieš save aš matau veidą, nustebusiomis, didelėmis kaip dangus akimis, nemirksinčiomis ir laukiančiomis. Ko jos laukia? Kieno šis veidas? Aš nieko negaliu prisiminti, neduoda ramybės laukai, miškai, pievos, ir tie keisti mediniai barakai…Bet manęs klausia mano sąžinė, ir aš turiu atsakyti: kieno šis veidas? Aš tyliu, ir staiga šauna mintis: gal tai mano ateities veidas, prisiėmęs vieno iš man artimų žmonių pavidalą. Ateitis!  Užsimerkiu ir matau ją… Aš sapnuoju… bėga mašinos ir viena jų veža mane į ateitį. „Fantazuotoja tu“ – sako Stela, ir aš sugrįžtu į dabartį. Reikia miegoti. Rytoj ateis Vaska ir palydės mane į stotį. Gerai, kai kas nors palydi…“

Žinau, daug kas galvos, kad noriu save ir savo tėvus įamžinti, pasipuikuoti, tai, žinoma, ne pats blogiausias variantas, jei yra pagrindo…

Visas rašinys rugpjūčio 2 d. numeryje

Vida GIRININKIENĖ

Istorikė, publicistė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė

 

Kalinių barakas. Tokiuose mediniuose  lentomis apkaltuose barakuose 1947–1949 metais gyveno gamyklą statę kaliniai. Dvejos durys vedė į dideles patalpas, kuriose milicijos priežiūroje gyveno nuteistieji. Apolinaro Juodpusio asm. archyvas. Publikuota kn. „Naujoji Akmenė. Sakmė apie miestą“. Sudarytojas Leopoldas Rozga. Utena: UAB „Utenos Indra“, 2014, p. 13.

 

 

 

 

 

 

Statybos tresto Nr. 3 darbininkas Vincentas Juknius ant statomos kalkinės stogo. Horizonte matosi jau užkurta pirmoji gamyklos sukamoji krosnis. 1953 m.

Zigfrido (?) Skudrio nuotrauka. Girininkienės asmeninis archyvas