Birželio 7 – oji Tėvo diena. Tėtis ir tėtukas
Apie tėvus geriausiai gali kalbėti vaikai. O dar tuomet, kada šeimoje jų – ne vienas, o trys. Tad tėvo dienai pokalbis su akmeniškiais Viliumi, Gustu, Lukne ŠIURKAIS apie tėtį – Aidą ŠIURKŲ.
Ramūnas ŽIMANTAS
Pradedame. Pradžiai apie save.
Gustas. Man 24 metai, jau šeštus metus sėkmingai tarnauju Lietuvos kariuomenėje, taip pat lygiagrečiai esu ketvirtakursis studentas Lietuvos sporto universitete
Vilius. Esu Vilius Šiurkus, man yra 26 metai, 2022 metais baigiau Karo akademiją ir šiuo metu sėkmingai tarnauju Lietuvos kariuomenėje. Stengiamės namo grįžti bent kartą per mėnesį, būna ir dažniau. Buitis ganėtinai įprasta – darbo diena nuo 8 iki 17 valandos, kol nėra pratybų laikotarpio, tada grafikas būna įdomesnis ir namus matome mažiau.
Luknė. Esu Luknė, man 17 metų, mokausi Akmenės gimnazijoje ir esu III klasės mokinė.
Ankstyviausi prisiminimai apie tėtį. Koks jis buvo tavo vaikystėje?
Gustas. Tėtis man visada buvo didelis vyriškumo, stiprybės ir tvirtumo pavyzdys. Jo ramus būdas, išmintis ir gebėjimas išlikti stipriam net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis tiesiog įkvėpė. „Būk vyras” bene giliausiai net ir šiai dienai įsirėžę žodžiai, tvirtai formavo mano charakterį.
Luknė. Būdama vienintelė dukra ir jauniausias vaikas šeimoje, nuo mažens buvau apsupta ypatingo tėčio dėmesio. Prisimenu šeimos keliones į užsienį, o labiausiai atmintyje išliko vakarai su tėčio kuriamomis pasakomis apie jo sugalvotą herojų „Murliuką”, su kuriuo kartu patirdavome pačių įvairiausių nuotykių.
Tėčio buvimas šalia ir sukuriamas saugumo jausmas mane lydi nuo mažų dienų.
Vilius. Tėtį nuo pat mažens atsimenu kaip didžiausią vyro pavyzdį ir geriausią draugą. Vieni ryškiausių pirmųjų prisiminimų yra gausybė išvykų į gamtą, prie jūros ir ten aktyviai leidžiamas laikas, nuo gaudynių miške iki „kalno karaliaus“ ristynių kopose. Jis visada turėjo laiko ir jėgų žaidimams, pokalbiams ir pamokoms. O pasakas apie „Murliuką“ ir aš girdėjau.
Kaip namie vadinate jį?
Gustas. Tėtis, kitaip nebūdavo
Vilius. Dažniausiai visi jį vadiname tėčiu, nelabai yra ką išskirti. Sesė kartais tėtuku.
Jūsų trys. Ar buvo akimirkų, kada manėte, jog kitiems dviem tėčio dėmesio kliūva daugiau – buvo varžytuvės tarp jūsų?
Gustas. Mano akimis visada vaikams dėmesio skirdavo po lygiai, dabar su broliu vis linksmai pasijuokiame, kad tėtis šiek tiek atsileido, kai mes su Vilium išsikraustėme ir namie liko tik Luknė.
Vilius. Pritariu broliui – dėmesys buvo dalinamas po lygiai. Tėčiui tai pavyko puikiai, visi jaučiamės be galo mylimi ir varžytis dėl dėmesio niekada neteko.
Luknė. Visada jaučiau, kad tėčio dėmesio ir meilės užteko visiems trims vienodai. O jei jau su šypsena, tai man atrodo, kad tėtis labiausiai atsigauna, kai grįžta vyresnėliai – jie turi savo vyrų temas ir bendrą kalbą.
Namų ruoša – su tėčiu ar geriau būdavo, yra be jo?
Vilius. Tėtis nevengia darbo savo sodyboje, nuo mažens buvome įtraukti jam padėti. Neslėpsiu, kildavo nemažai nepasitenkinimo dėl mano vaikiško nesupratimo, tačiau darbai su tėčiu daug išmokė…
Šiurkų šeimos nuotrauka (iš kairės mama Indrė, Vilius, Luknė, Gustas, tėtis Aidas)
Daugiau apie Šiurkų šeimą birželio 5 d. numeryje.