Dvi dietos ir rakštis delne

Galvoje mintys šokinėja kaip zuikiai ir trukdo: negaliu negalvoti, o iš tokio galvojimo naudos nėra. Suprantu, kodėl – daug mikroskopinės informacijos, sukrentančios per dieną, smegenys neapdoroja, arba apdoroja per vėlai. Tuomet kepi blynus ir ginčijiesi su savimi, nes nebėra su kuo to padaryti. Mėginimai raštu apdoroti informaciją (ir norisi, kad ši būtų linksma, o ne niūri ir verksminga), išsilieja į mažus nuotykius. Nuotykiai kiek pamišę, kaip posakis apie dvi dietas, kai viena draugė kitai prisipažįsta besilaikanti dviejų dietų. Pastaroji klausia: kodėl dviejų? Pirmoji paaiškina: iš vienos neprivalgau.

Su dviejų dietų metodu tapatinasi daug įvykių. Daug pliurpiama apie emigracijos žalą. Tik atsakymų, manau, ne ten ieškoma. Kas turėtų nutikti, kad išvykėlis sugrįžtų? Parvažiavęs į namus jis turėtų matyti vis geriau ir geriau gyvenančius artimuosius, tėvai, sesės, broliai turėtų pasakoti, kad daugiau uždirba, butas naujai suremontuotas, pakeistas automobilis, žinoma, į geresnį. O ką realiai pamato ir išgirsta emigrantas? Prisipažindami, kad mūsų didžiausias hobis yra dejuoti ir skųstis, vis dėlto nevyniokime į vatą tiesos: emigrantas išgirsta prašymus priglausti ir įdarbinti brolius, pusbrolius. Išgirsta pasakojimus apie nesuvokiamai didelius mokesčius, „nukramtytas“ algas. Juk mes žinome, kokios turėtų būti algos. Ogi tokios, kokių nori valdžios žmonės padoriam gyvenimui. Tuomet užsienyje įsikūrę mūsiškiai surenka tėvų ir brolių, seserų mantą ir perkrausto į Norvegiją, ar kurią nors kitą svajonių šalį.

Dvi dietos man tiktų, nors kai esi sotus – aptingsti ir nebeužduodi kvailų klausimų. Bet vis tiek noriu paklausti: kodėl Naujojoje Akmenėje ant ilgai lauktos bibliotekos pastato užrašas „Biblioteka“ parašytas nuo apačios į viršų, ir prie stogo skaitai „ka“, o apačioje „bib“?

 Daugiau Romos Jonikienės pamąstymų liepos 29-osios „Vienybėje“.