Esu, ką matau, ar matau, kas esu?

Kad ir kaip saulė kaitina paskutines rugpjūčio dienas, suprantame, kad vasara jau nebe mūsų. Gal net jau ir išlėkė įsikibusi į baltą gandro sparną. O šilumos kaip moralinę kompensaciją paliko, kad pikti nebūtume. Bet sode be perstojo bumbsi į žemę obuoliai – ar kad sausa, ar kad prinoko…  Aną rytą po kojomis ir  kaštonas pametė spygliuotą savo vaisių. Supranti, kad kitaip nebus, ruduo bus. Taigi, dėl išeinančios vasaros  emocijos beprasmės. Nors šiaip laikas pakankamai emocingas.

Baltijos kelio 30-metis atgaivino ne tik prisiminimus, bet ir pažadino ilgesį tada išgyventų emocijų ir jausmų. Klausaisi žmonių patyrimų, išgyvenimų arba  vartai to meto įvykių aprašymus ir  girdi bei matai vilties ir tikėjimo ateitimi šviesą – jau nebebus taip, kaip buvo. Ar to ir ilgimės?   Ko iš to meto nebeturime šiandien, kai jau gyvename  kitaip?  Gal tada mus vienijusio brolybės jausmo. Moteris dalinasi prisiminimais, pasakoja apie prieš tris dešimtmečius tvyrojusį draugiškumą. Šiandien ji sako jaučiasi nereikalinga, nei darbo kolektyve, nei visuomenėje. „Ne to tikėjausi, kai stovėjau Baltijos kelyje“, – sako ji.  Nesiginčiju, nors suprantu, kad nei Baltijos kelias, nei visi įvykiai po jo niekuo dėti dėl moters vienatvės. Ši pašnekovė tik liūdna buvo.  Būna ir piktų. Neretai girdi iš vyresnių „Ne už tokią Lietuvą kovojom…“ O kai bandai paprieštarauti, apkaltina neišmanymu.

Po Baltosios vakarienės  dalindamiesi  įspūdžiais ne vienas sakė, kad tą vakarą iš kažkokių aukštybių į aikštę nusileido ypatingas bendrystės jausmas. Buvo saugu, buvo džiugu ir paprasta bendrauti. Negi tai tik dėl baltos spalvos?  Buvo vienijanti idėja, bet nereikėjo varžytis ir lenktyniauti. Ruošėsi, puošėsi dėl savęs, dėl savo kolektyvo ar draugų… Skaitau džiaugsmingus komentarus po nuotraukomis iš  Baltosios vakarienės ir štai juoduliukas: „Cha cha, ar nematot nutriušusių pašto laiptų…“

Kodėl neišlieka visaapimančios tos pakilios emocijos, ypatingos nuotaikos ir jausmai? Deja, mes matome gyvenimą ne tokį, koks jis yra, o tokį, kokie jame esame patys – visas gyvenimas yra mūsų pačių atspindys. Jei daugiau neigiamų emocijų savyje kaupiame, daugiau nešvarumo aplink save ir matome.

…Veriam duris į rugsėjį. Bus pokyčių, bus emocijų. Žadu remtis poliklinikos koridoriuje sutiktos moters, kuri serga onkologine liga, linkėjimu: po keleto mėnesių saulė vėl bus aukštai, todėl gyvenkite laimingai, skaniai valgykite, daug miegokite…

Daugiau Lilija Smalakienė šeštadienio rugpjūčio 31 d. VIENYBĖJE