Gimtojo kaimo istorijos puslapiai
Kraštiečių gyvenimo ypatumai epochų virsme (1)
Prieš imdamas rašiklį vis pagalvoju – gal jau užteks užsiimti rašymu? Bet, jausdamas savotišką skolą krašto istorijai, tą mintį nuveju šalin. Su papilėniškiu S. Beržiniu mes tarsi lenktyniaujame. Jis iš užmaršties prikelia savo gimtųjų Žardelių istoriją, o aš vartau Daubiškių kaimo istorijos puslapius. Neseniai Stasį pasveikinau su 80 – uoju gimtadieniu ir priėmiau jį į Gyvenimo universiteto devintąjį kursą.
Prakalbintos fotografijos
Iš šeimos albumų žvelgiančios praeities epochų nuotraukos galėtų daug ką mums papasakoti, bet jos paslaptingai tyli, tarsi nebylios liudininkės, laukdamos savo valandos. Manau, kad senosios fotografijos nusipelnė prakalbinimo. Juk jose įamžinti gimtojo Daubiškių kaimo istoriniai epizodai, mūsų protėvių bei tėvų kartos kraštiečių portretai.
Daubiškių kaimo istorija, prasidėjusi dar devynioliktajame amžiuje, šiandien sparčiai žengia dvidešimt pirmojo šimtmečio keliu. Per tuos trijų amžių pramintus slenksčius kaimas regėjo daugybę istorinių įvykių. Kai 1861 metais carinėje Rusijoje pagaliau panaikinta baudžiava, mano protėviai ne savo noru buvo atkeldinti į Kauno gubernijos žemes iš Dvinsko (dabartinio Daugpilio) gubernijos. Tiksli data nežinoma, bet mano senelių karta regėjo 1863 – 1864 metų sukilimo įvykius, tai ir jų deportacija galėjo būti 1862 – 1863 metais. Išeina, kad Daubiškių kaimo istorija prasidėjo prieš 160 metų. Tada ir kaimas vadinosi Fermos vardu. Tik 1933 metais gimtinė pervadinta Daubiškiais. Praėjusiais metais bendruomenė šauniai atžymėjo kaimo vardadienio 90- ąjį jubiliejų.
Galiu tik įsivaizduoti, kokios nelinksmos ir varganos buvo mano senelių įkurtuvės svetimame krašte. Tada nei palapinių, nei miegmaišių nebuvo, kol vyko statybos, nebuvo. Trobas statė be pamatų, o pečiai (krosnys) neturėjo kaminų, stogai – šiaudiniai. Iš tėvo pasakojimo žinau, kad dūmai negailestingai grauždavo akis…
Igoris JAROŠEVAS
Visas rašinys rugsėjo 20 d. numeryje
Bus daugiau
Nuotraukose: Mano senelio šeima 1910 metais. Priekyje sėdi Michailas ir Jevdokija Jaroševai. Stovi (iš kairės) Vasilijus, Lena, Michailas ir Osipas. Trūksta Kosto ir Nikanoro, kurie „stažavosi“ pas Biliūniškių ūkininkus
Pirmoji mano tėvo nuotrauka, daryta Petrograde 1912 metais. Jam tada buvo 15
