Gimtojo kaimo istorijos puslapiai

Kraštiečių gyvenimo ypatumai epochų virsme  (2)

Carinio laikotarpio balanos gadynės gyvenimas tęsėsi toliau. Artėjo dvidešimtojo amžiaus didieji sukrėtimai. Tėvų kartos kraštiečiai, savo kailiu patyrę to vargano laikotarpio nepriteklių, ėmė ieškoti šviesesnės ateities kelių. Vyresnieji tėvo broliai Michailas ir Kostas patraukė į tuometinės Rusijos sostinę Petrogradą, kur įsidarbino pašto tarnyboje.  Netrukus  išvyko sesuo Lena bei Lisovskių vyriausioji dukra Ana. Abi sostinėje ištekėjo. Broliai į didmiestį prisišaukė ir paauglį brolį Nikanorą (būsimą mano tėvą). Jaunylis buvo įdarbintas Raškovo spaustuvėje laikraščių išnešiotoju. Galiu tik spėlioti, kokį įspūdį padarė tuometinis Petrogradas paaugliui tėvui. Matyt, didžiulį, nes vėliau jis man vis kartodavo: „Tu privalai pamatyti Leningradą“. Tėvo prisakymą įvykdžiau 1988 metais, kai su Akmenės kelininkų kolektyvu lankiausi buvusiame Leningrade. Su savimi nusivežiau ir paauglį sūnų Alvydą.

 

Driokstelėjo pirmasis pasaulinis

Nežinia, kaip būtų susiklostęs kraštiečių gyvenimas, jei 1914 metais nebūtų prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Ne iš gero gyvenimo išlikęs posakis: „Saugok, Dieve, nuo bado, maro ir nuo karo“. Mylimiausias tėvo brolis Vasilijus buvo pašauktas atlikti karo prievolės ir 1915 metais žuvo prie Slavsko miesto Užkarpatėje (dabartinė Lenkijos teritorija). Tik žymiai vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, tėvas atsitiktinai sužinojo brolio žūties aplinkybes. Apie jas papasakojo brolio bendražygis latvis Lekis, kilimo nuo Menčių. Sprogus ore „šrapneliui“ (skeveldrinis sviedinys), skeveldra mirtinai sužeidė Vasilijų. Tėvas labai išgyveno dėl netekties.

Kai rusų kariuomenės daliniai traukdamiesi pasiekė Papilės kraštą, tėvas savanoriu prisijungė prie Dono kazokų dalinio…

Igoris JAROŠEVAS

Visas rašinys rugsėjo mėn. 27 d. numeryje

Nuotraukose: Dėdė Vasilijus, žuvęs karo lauke 1915 metais

Petrograde įsiamžinusi mano teta Jelena (Lena)  su dukrele Ženička. 1916 metai. Abi dingusios be žinios