
Gimtojo kaimo istorijos puslapiai. Politinių permainų kryžkelėje (2)
Prisiminimuose apie karo laikotarpio epizodus užduodu sau klausimą – kaip, būdamas dar vaikas, galėjau visa tai atsiminti? Pasirodo, galėjau, tiesiog Dievo dovana, kai mano bendraamžiai apie įvykius mažai ką galėjo papasakoti. Septyneriais metais vyresnis brolis irgi neprasitardavo, o man buvo savotiškas akstinas viską matyti ir girdėti.
Atsimenu degančią Papilę. Vaizdus matome pro pravertas ūkinio pastato duris. Tėvas komentuoja: „dega pieninė“. Ir staiga pamatau, kaip griūva bažnyčios bokštas. Man ir šiandien kyla klausimas – kodėl vokiečiai sudegino pusę miestelio? Žymiai vėliau papilėniškis mokytojas Boleslovas Statkus pasakojo, kad vokiečių tanketė degiu skysčiu pradėjo svilinti gyvenamuosius namus nuo mokyklos link vakarinio pakraščio, dabartine S. Daukanto gatve, ir sustota ties Žulų ir Stulpinų namais. Egzekucija tęsiama J. Basanavičiaus gatvėje – joje sveikas liko tik Vėžauskų namas. Bažnyčios bokštą, kuriame buvo įsitaisęs fašistų kulkosvaidininkas, sunaikino sovietų artilerija. Sudeginta miestelio dalis atrodė klaikiai. Sveika išliko mokykla, žydų sinagoga ir išdidžiai turgaus aikštėje stovintis S. Daukanto paminklas.
Daubiškių kaime vokiečiai vieškelio sankirtoje su kaimo ulyčia išsikasė apkasus ir nuolat budėdavo. Ateidavo ir į mūsų sodybą. Tokie mandagūs, atraitytomis rankovėmis. Vaišindavo mane saldainiais ir marmeladu, kviesdavo pas save „kom kom kinder“ (ateik, ateik, vaike – vok.). Mama išnešdavo į kiemą stalą, atsilygindavo kaimiškomis vaišėmis – duona, sviestu, sūriu, rūkytais lašiniais. Visai kitas vaizdelis, kai vokiečius pakeitė rumunai. Jie savavališkai paskerdė mūsų avelę ir ją išdarinėjo ant daržinės durų, o vidurius sumetė į už tvarto buvusį prūdelį. Tėvui teko tvarkyti nevalyvų atėjūnų brudą ir ištrauktas atliekas užkasti žemėje.
Kai vokiečiai mus išvarė iš namų, patraukėme Viekšnių link…
Igoris JAROŠEVAS
Visas rašinys gruodžio 13 d. numeryje
Nuotraukose:
Mano tėvai Jekaterina ir Nikanoras su sūnumi Olegu ir į svečius atvykusiu kauniškiu K. Kramenka. 1938 m.
Mes „tremtyje“ Viekšnių Fermos kaime: (Iš kairės) brolis Olegas, mama su manimi ant skreito ir pusseserė Lilia Škerbaitė
Prokopčiukaitės nuotraukoje aš su kraštiete Zoja Čupkovaite, dar ir šiandien tebegyvenančia Mažeikiuose