Gimtojo kaimo istorijos puslapiai. Pragiedruliai tarpukario kaime (4)

 

Po 1918 metų vasario 16 – ąją paskelbtos Nepriklausomybės ne viskas iškart buvo idealu. Dar slėgė carinės okupacijos palikimas, baudžiavinis laikotarpis bei praūžusio karo kataklizmai. Visgi jaunos Lietuvos valdžia sugebėjo sparčiai siekti numatytų tikslų. Ypač svarbi tapo pradėta žemės ūkio reforma, baigta 1930 metais.

Gimtasis Fermos kaimas buvo išskaidytas vienkiemiais ir kraštiečiai pasijuto tikrais žemės šeimininkais. Tėvas grįžo iš Kanados su uždirbtais ir sutaupytais doleriais, kurie labai pravertė kuriant naują sodybą. Namo statybą užbaigė 1931 – aisiais. Tais metais mirė mano močiutė Jevdokija, kuri atgulė Viekšnių kapinaitėse. Netrukus tėvas vedė Jekateriną Buselytę iš Viekšnių Fermos kaimo. 1933 metais pastatyti tvartas ir daržinė, užveistas sodas, sodyba apsodinta eglaitėmis ir ąžuoliukais. Žemėtvarkos planas  informuoja, kad sodiečiams išdalinti 210,46 ha žemės. Mano tėvui teko 4,96 ha sklypas ir priedas – 1,66 ha pievų ir krūmynų Vervedžių kaime. Kiek daugiau gavo Katakinai (15,76 ha), Šišovai (17,88 ha), Vasilijus Čupkovas (11,37 ha). Papildomai visiems skirta pievų ir krūmynų Vervedžiuose. Nuo 1933 metų kaimas pervadintas Daubiškiais. Tėvo broliai, turėję paštininkų tarnybą, pretenzijų į žemę atsisakė. Kostas dirbo centriniame Kauno pašte, o Juozas buvo Alytaus pašto viršininkas.

Kraštiečiai pagal išgales kūrėsi sodybose. Erdvius namus pasistatė Kondrotai, Šišovai, Vasilijaus Čupkovo šeima. Kaimo viduryje gyvenęs Teodoras Kondrotas pagrįstai didžiavosi savo ūkiniu pastatu, kurio stogas buvo dengtas raudonomis čerpėmis, traukiniu atgabentomis iš Palemono (Kaunas) į Pavenčių geležinkelio stotį, o iš jos arkliais atvežtomis į Daubiškius. Visi sodiečiai turėjo arklių, žemei dirbti padargų, laikė karves, avis, penėjo bekonus, lesino naminių paukščių vadas. Augino rugius, miežius, bulves ir kitokias daržoves. Maistui visko užteko, į parduotuvę nereikėjo bėgioti. Ūkininkavimas nebuvo lengvas, reikalavo fizinių jėgų ir triūso. Pagrindiniai įrankiai buvo arklių traukiami plūgas, dalgis ir grėblys. Tik kūlimo darbuose vieni kitiems patalkininkaudavo.

Lojalumas Lietuvai

Valdant tautininkams, kraštiečių rusiški vardai buvo kiek sulietuvinti. Ivanai virto Jonais, Aleksandrai, Aleksiejai – Aleksais, Fiodorai – Teodorais, Semionai – Simais, Osipai – Juozais, Anos – Onomis, Jekaterinos – Kotrynomis, Michailai – Mykolais. Sodiečiai dėl to nepyko, nes taip buvo patogiau, o tai ir lojalumo Lietuvai išraiška. Lietuvos kariuomenėje tarnavo broliai Vasilijus, Aleksas ir Vitalijus Čupkovai, Nikolajus Rutkovskis….

Igoris JAROŠEVAS

Nuotraukose: Buvusio Fermos kaimo bendruomenė įsiamžinusi 1926 metais.

Kraštiečiai ant Daubiškių kalnelio. Stovi (iš kairės) neatpažintas, Vl. Čupkovas, M. Čupkovas, N. Jaroševas, J. Čupkovas, L. Kondrotienė, T. Kondrotas. Priekyje (iš kairės) L. Popovienė, V. Kramenkaitė, S. Kramenka, V. Čupkovas, Z. Čupkovaitė, J. Lisauskaitė, L. Kondrotaitė. 1930 m.

Grupelė daubiškiečių priešais Augustaičių malūno užtvanką. Stovi (iš kairės) neatpažinta, L. Kondrotienė, K. Kramenka, T. Čupkovaitė, T. Kondrotas. Prigulę (iš kairės)  N. Jaroševas, jo žmona Katia, E. Kondrotas, T. Kinaitė, O. Jaroševas, L. Kondrotaitė. 1938 m.

Visas rašinys spalio 18 d. numeryje