Ir akmuo nuo jausmų sušyla
Sausio mėnesį sukako trisdešimt septyneri metai, kai Feliksas Mikštas „draugauja“ su akmeniu. Pradžia buvo tarybinių laikų buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato Akmenės paminklų dirbtuvėse, kurioms vadovavo savo amato žinovas Stasys Vaitkus. Feliksas, baigęs tuometinį Šiaulių politechnikumą, kur įgijo automobilių mechaniko specialybę, gavo paskyrimą į Akmenės rajono „buitinį“. Direktorius Alfonsas Apeikis jauną vyrą paskyrė autoserviso meistru. Neilgai Feliksas „gydė“ automobilius, tik atsiradus laisvai vietai buvo perkeltas į paminklų dirbtuves. F. Mikštas prisimena, kad tą paskyrimą priėmė kaip būtinybę, nes meilės akmeniui neturėjo ir apie paminklų gamybą nedaug nutuokė.
Naujas darbas patiko. Tačiau neužteko kaip meistrui paskirstyti užduotis. Jis kartu su darbininkais stojo prie granito pjovimo staklių, skaldė Lietuvos laukų riedulius, kalė raides, šlifavo, montavo pagamintus paminklus. Ir šiandien Feliksas įsitikinęs, jei labai nori, viską gali išmokti. Ir dar: galynėtis su akmeniu vienam neįmanoma, reikia kelių kantrių, užsispyrusių, bent nedidelę dailininko gyslelę turinčių vienminčių komandos.
Sauliaus Gajausko rašinys šeštadienio, kovo 16 d. numeryje