Iš Amazonę pas indėnus (10)

Sausio 19 diena

Į San Fernando atplaukiame temstant. Trumpi formalumai pasienio poste, kulniuojame į parduotuvę pirkti romo, alaus, duonos. Tai džuginantis santykinis sugrįžimas į civilizaciją. Visus apėmė lengva euforija. Vakarienė – puiki vištienos sriuba, alus ir arbata su romu bei laimo sultimis. Grįžo civilizuoto gyvenimo džiaugsmas. Net keista, kad tokie menkniekiai, kaip įprastas maistas ir gėrimai, gali taip pakelti nuotaiką. Miegosime indėnų namelyje, esančiame ant uolos prie Atobapo upės. Indėniškas tualetas su kibiru nuleidžiamu vandeniu nebegąsdina, priešingai, labai džiaugiuosi šiuo puikiu išradimu.

Atobapo upės vanduo juodas, jo temperatūra nemažesnė nei trisdešimt laipsnių, čia neplaukioja jokia pavojinga bjaurastis. Čia plaukioja tik gražuoliai Orinoko delfinai. Puiku. Mus dar kartą aplanko budrūs Venesuelos pasieniečiai, su kuriais gana draugiškai paplepame.

Andrėjus skundžiasi rakštimi pėdoje. Siūlome neverkšlenti ir žadame operaciją atlikti rytoj. Nesulaukęs mūsų užuojautos, Andrėjus kreipiasi į indėnus. Šie iškart supranta, kas atsitiko. Skubiai reikia peilio ir romo. Aštraus, romu dezinfekuoto peliuko pagalbos iš Andrejaus kojos iškrapšto centimetro dydžio baltą kirmėlę… Nauja gazdinanti patirtis. Beje, prieš kelionę apie šią bjaurastį man pasakojo viena Vilniaus gydytoja, padėjusi susikomplekuoti kelioninę vaistinėlę. Ši kirmėlė žmogaus organizme gali gyventi ilgą laiką ir pridaryti labai rimtų sveikatos bėdų. Puolame tikrintis. Romas truputį nuramina vėl sukilusias emocijas…

Paskutinis iš 10 Gyčio JUODPUSIO  rašinys spalio 21 d. numeryje