Iš mirties gniaužtų ištraukė meilė
Meilė gali daug. Būtent dėl to, kad Lietuvoje yra ją mylintis žmogus, Julija KOLESNYK ir jos dukra atsidūrė čia, Naujojoje Akmenėje. O ilgą laiką atrodė, kad išeities nėra. Nes karo pragaras Julijai tęsiasi nuo 2014 metų…
Kiek galėdami ignoravo
Į įvairių ukrainiečių gyvenimus karas atėjo skirtingai. Kai kurie Kijeve, Sumuose, Černigove ir Mykolajive pabudo nuo neįprastų sprogimų garsų, kuriuos daugelis iš pradžių supainiojo su kažkuo kitu iš taikaus gyvenimo. Kitus, gyvenančius Bučoje, Hostomelyje ir Irpinėje, nustebino „peizažai“ už lango – žemai skraidantys malūnsparniai, nufilmuoti telefonu palikuonims. Trečiuosius, tuos, kurie gyveno giliau šalyje, ir mus, kurie buvome Europoje, tiesiog „bombardavo“ pulkai telefono žinučių su žodžiu „karas“. Ir mes netikėjome. Žinojome, nujautėme, bet iš pradžių netikėjome. Juliją Kolesnyk taip pat suklaidino karas, bet kitaip.
Vasario 24 dieną ji ir visi jos artimieji ilgai nekreipė dėmesio į sprogimus ir šūvius. Buvo taip pripratę prie jų, kad net nepastebėjo karo pradžios. Gal ir nebūtų nutuokę apie katastrofos mastą, jei nebūtų padaugėję sprogimų, jei nebūtų pradėję dažniau atskristi raketos. Reikalas tas, kad Julija su penkiolikamete dukra atvyko iš Avdijivkos, o šiam miesteliui, gyvavusiam prie naujosios Ukrainos ir Rusijos sienos, aštuonerius metus ne tik sprogimai ir apšaudymai, bet ir dujų tiekimo trūkumas nėra naujiena…
Visas rašinys liepos 9 d. numeryje
Vitalijus KVITKA
Julija antra iš dešinės