Išgyventos emocijos (1)

Literatė, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė Gražina Blinkinienė leidyklai yra atidavusi ketvirtąją savo kūrybos knygą „Laiko begalinė upė“. Šios knygos antrojoje dalyje spausdinama dokumentinė apybraiža „Pro atkeltus laiko vartus“. Tai prisiminimai apie gimtąjį Dantų kaimą (Joniškio rajonas). Skaudūs vaikystės atodūsiai apie tėvų ir kaimo žmonių likimo linijas, nuožmūs Antrojo pasaulinio karo metai, po to sekusi okupacija su žmogaus beteisiškumu, su trėmimais į Sibirą yra autentiškas liudijimas apie to meto kartai tekusias kančias ir pažeminimą. Atverkime širdį Gražinos Blinkinienės žodžiui – į jį įdėta tiek daug meilės ir širdies. Tą metą autorė aprašo labai jausmingai, tiesiog dalijasi išgyvenimais.

Gražina BLINKINIENĖ
PRO ATKELTUS LAIKO VARTUS
(Ištraukos iš būsimos knygos)
Su įkyriu lietaus dulksnojimu, su rudeninių lapų gailiu šiugždesiu, su vėjų ilgesinga rauda, po susimąsčiusiais dangaus skliautais ateina Vėlinės. Apsilankiusi ir parymojusi savo artimųjų amžinojo poilsio vietoje, grįždama namo stabteliu prie buvusio gimtojo kaimo pradžios.
Viršum kaimo, tolumoje, jau skleidžiasi paslaptinga sutemų skraistė. Vieniša, tarsi vis kažko sugrįžtant laukdama, rymo buvusio ūkininko Jurgio Karčiausko akmeninė klėtis. Pro ją į kaimo gilumą veda senas, duobėtas keliukas. Priešais klėtį lauko akmuo ,, Pamūšio kaimui atminti“ ir jame įtvirtintas metalinis kryžius – žmogaus, o gal ir kaimo žemiškos vargo kelionės simbolis. Nežinau, kieno rankos įžiebė žvakes. Žvakių liepsnelės tai stiebiasi aukštyn, tai plečiasi ir tas jų plevenimas yra tarsi Vėlinių paslapties nematomos rankos.. Užplūsta nepaprastas graudulys – kaimas išėjo. Išėjo ir nebegrįš. Ir niekada nebeskambės nuskambėjusi daina. Ir niekada nebepasigirs galandamų dalgių melodija. Ir niekas nebegirdės žiogų griežimo.
Atminties provėžom skubu tolyn, į buvusio kaimo gilumą, sustodama prie kiekvienos sodybos slenksčio. Skubu ir ten, kur per kaimo vidurį sroveno gražuolės Mūšos senvagė, plukdžiusi į kiekvieną pirkią taiką, ramybę ir šviesią viltį… Trobesių nebėra. Tankiai suaugusi žolė saugo kadaise čia stovėjusių sodybų žymę. Vietą, kur pėdos šildė aslą, kur ankštą virtuvę pripildydavo kepamos duonos kvapas, kur krosnyje spragsėjo eglinės malkos ir trobesį užliedavo jauki namų šilima, varsto šaltas rudens vėjas. Ir pasidaro graudu, kad laiko vėjai išblaškė tai, kas daugybę metų buvo tarsi šventa….
Toje vietovėje, vadintoje Dantais, stovėjo carinės Rusijos imperijos didiko Jurgio Naryškino ištaigingas palivarkas: su apvaliai tašyto akmens arklidėmis, kitos paskirties pastatais, klėtimi, įspūdingu sodu, per jo žemes tekančia Mūša. Kilus neramumams Rusijoje ir pasaulyje, Jurgis Naryškinas pardavė savo valdas Izidoriui Karčiauskui. Ir Izidorius Karčiauskas su šeima įsikūrė Dantuose.
Nuo šimtamečio atkarpos žvelgdami atgalios, išvystame auksu įrašytą 1918 metų Vasario 16-ąją. Lietuva kaip nepriklausoma valstybė pražydo laisvės žiedu. Jaunai Lietuvai reikėjo naujų reformų. Viena iš jų buvo žemės ūkio, aprūpinanti žeme savanorius kariškius, bežemius ir kt. Šiaulių apskrityje, Gruzdžių valsčiuje, Dantų kaime iš nusavintų grafo Jurgio Naryškino valdytų plotų žemės perleidimo aktus gavo Juozas Merkelis, Benediktas Bračas , Matuliokas, Jonas Brazys, Steponas Giedraitis , Pranas Žeimys, Povilas Vilčiauskas, Pauga.

 

 

Įsikūrimo pradžiai kiekvienam iš valstybės iždo buvo skirta 200 litų paskola. Išsimokėjimo laikotarpis – 20 metų. Naujakurių pradžia buvo labai sunki. Pirmiausiai reikėjo susiręsti pastogę, būsimoje sodybvietėje iškasti šulinį, įsigyti gyvulių, padargų žemei įdirbti. Iš pirmo žvilgsnio rūpesčiai dideli, tiesiog didžiuliai, tačiau jie neužtemdė žmonių džiaugsmo ir meilės gyvenimui.

Visas Julijos SEJAVIČIENĖS straipsnis apie Gražinos  BLINKINIENĖS knygą rugpjūčio 7 d. numeryje