Kamanų mokomojo tako sukaktis

Sigita SPRAINAITYTĖ

Keliai ir takai nuo seno turėjo ypatingą reikšmę ir svarbą: jais paskui grobį keliavo pirmieji poledynmečio gyventojai, kaimynas lankė kaimyną, žygiavo savos ir svetimos armijos. Tik didžiąsias pelkes keliai ir vieškeliai stengėsi iš tolo aplenkti. Judėjimas per sunkiai įžengiamas vietas vyko kūlgrindomis, o šaltomis ir sniegingomis žiemomis papelkių gyventojai jas perskriedavo rogėmis.

Tiesti kelius per pelkes pradėta augant durpių gavybai ir per naujųjų amžių karus, tačiau tik esant didelei būtinybei, XX a. pabaigoje atsirado neregėtas dalykas – pramogai skirti takai į vietas, kur įprastai dauguma žmonių niekuomet nesilankydavo ar tik sezoniškai eidavo į uogynus. Anuomet naujai skambėjusį pažintinį aspektą bene pirmasis spaudoje aptarė profesorius Kazys Brundza, pastebėdamas, jog pelkės nėra vien tik kraiko, kuro ir panašių ūkinių gėrybių aruodas. Straipsnyje profesorius vaizdingai prisiminė pirmąsias ekspedicijas Kamanų pelkėje ir atkreipė dėmesį, jog tokios kelionės galėtų būti įdomios ne tik mokslui, bet ir turizmui, nes jos „susiję su dar nematytais vaizdais, naujais nepatirtais įspūdžiais, <…> o pelkė daugelį sužavi savo rimtimi ir tyla, kurią ypač pajunti giedrą dieną. Pajunti nepaprastą oro grynumą ir erdvės begalybę, ypač dėl senų pušų retumo ir jų smulkumo“.

Po šių spaudoje nuskambėjusių žodžių prabėgo dar ne vienas dešimtmetis. Kamanose dviejų lentų pločio takas buvo atidarytas 2002 m. gegužės 31 d. – ne pirmasis, bet vienas pirmųjų Lietuvoje. Maršruto pradžiai parinkta išnykusio Salininkų kaimo vieta. Iš jos senais žmonių ir žvėrių takais link ežero ir pelkės nuvingiavo naujasis lentų klojinys. Tuomet buvęs didelis kolektyvas šį darbą atliko vos su kelių papildomų žmonių pagalba, mokytis teko tik iš savo padarytų klaidų, nes panašios patirties neturėta. Atsiradus lankomam objektui, tuo pat metu patvarkytas iki tol prastu pravažumu garsėjęs kelias.

Siauras, ne per daug iškeltas lentų takas tik iš pradžių rėžė akį naujumu, šviesia spalva. Netrukus jis natūraliai susiliejo su aplinka, skersinius balkius apaugo viržiai, švyliai ir kiminai, o durpėse – įsispaudė į gruntą beveik sulig paviršiumi…

Visas rašinys gegužės 27 d. numeryje

Nuotrauka iš Kamanų rezervato archyvo. Joje: pirmojo mokomojo tako atidarymas 2002 m. – direktorius I. Jašinskas (atras iš dešinės) veda ekskursiją