Kelios pastabos sukilėlių vado biografijai
Raštuose apie 1863 metų sukilimą Žemaitijoje neretai minimas karininkas Jonas Stanevičius. Pasitraukęs iš carinės Rusijos kariuomenės, jis vadovavo gausiam apie 200 sukilėlių būriui, kurį subūrė Biliūniškių ir Tryškių apylinkėse. Stanevičius su savo kovotojais vienas pirmųjų Žemaitijoje aršiai susigrūmė su malšinti sukilimą atsiųsta carinės Rusijos kariuomene ir kautynes laimėjo, o didesnių nuostolių išvengė. Vis dėlto didelė sukilėlių vado biografijos dalis nutylima ar lieka neapžvelgta. Nedaugelis žino, jog Jono Stanevičiaus biografija susijusi su Viekšnių kraštu.
Mano gimtajame karališkajame Lėlaičių kaime, buvusiame Viekšnių valsčiuje, buvo labai senas, gaila, dabar jau sudegęs, vandens malūnas. Jis buvo unikalus ne tik amžiumi. Prie malūno gulėjo senovinė iš raudono akmens iškalta apatinė girnapusė. Dabar ji, mano brolio Igno padovanota, guli Mosėdyje, Vaclovo Into akmenų muziejuje, pagrindinių takų susikirtime. Ant jos pastatyta graži skulptūrėlė.
Malūnas priklausė dvarininkui Jonui Stanevičiui, kuris, pasitraukęs iš carinės kariuomenės, prasidėjus 1863 m. sukilimui, subūrė 200 vietos sukilėlių būrį ir jam vadovavo. Sukilėliai užvaldė kelių šiuolaikinių rajonų teritoriją, bažnyčiose reikalavo lietuviškai paskelbti sukilimo manifestą. Biliūniškių miške Stanevičius laimėjo didžiausias sukilimo pradžioje sukilėlių kautynes su carine kariuomene. Rusijos valdžia metė prieš jį keliolika kartų gausesnę karių grupuotę, eskadroną raitelių. Apie tas kautynes daug pasakodavo šimto metų sulaukusi mano senelė Morta Elekšienė, ten gyvenęs dvarininkas Jašmontas, iš kurio buvome pirkę ūkį. Jie pasakojo girdėję iš miške sodybą turėjusios mūsų tetos senutės Andrijaitienės. Dvi dienas miškas tratėjęs nuo šūvių, kaip ugnin įkišus kadugio šaką. Sukilėliai buvo užėmę labai gerą poziciją už sąvartų. Kareiviai šaudė tik į pasirodančius dūmų debesėlius. Jiems po didelių netekčių pasitraukus, sukilėliai ramiai užėmė atsargines pozicijas. Kareiviams vėl su griausmingu „ura“ atakuojant buvusias pozicijas, juos skynė sukilėlių ugnis iš gerai užmaskuotų atsarginių pozicijų. Baudėjams vėl pasitraukus, sukilėliai grįžo į senas pozicijas ir dar kartą puolančius rusų karius vėl pasitiko ugnimi.
Gal po dvylikos nesėkmingų atakų, rusai paliko sukilėlius ramybėje ir laukė pastiprinimų.
Daugiau Juozo Elekšio prisiminimų šeštadienio, rugpjūčio 24 d. VIENYBĖJE.