Kinkupiai, kurie nebesugrįš. Keli kaimo istorijos fragmentai

Senas Kinkių kaimas iš visų pusių apsuptas miškų: šiaurės vakaruose Šventupių miškas, iš rytų prieina Karalmiškis, kurio pavadinimas likęs iš tolimų laikų, kuomet Papilės krašto žemės priklausė karaliaus dvarui.

Prie miško prigludusios  sodybos ilgainiui buvo pačių gyventojų „pakrikštytos“ Kinkupiais, mat tas sodybas nuo kaimo skyrė tik nedidelis upeliūkštis. Prasidėjęs rytiniame sodos pakraštyje, Stanislovo Joniškio, Jono sūnaus, žemėje ir vingiuodamas tarp miško bei Žarėnų Latvelių vieškelio, jis ir buvo ta kaimus skyrusi riba. Anketoje „Žemės vardai“ Kinkių pradinės mokyklos mokytoja Magdelena Kedienė 1935 metų lapkričio mėnesį užrašė:“…pieva, kurią valdo Vincentas Jasiulis, s. Jono, vadinasi Kontrimiškis(…), ji apžėlusi berželiais, karklynais, tarp kurių dar 1930 metais buvo didžiuliai akmenys, kuriuos teko sprogdinti norint panaudoti statyboms.“

Tose pievose telkdavosi didelės balos, jose ir susidarė upelio vaga. Prasidėjęs sklype Nr. 67, kurį valdė Mykolas Voluntis, upelis tekėjo per visą kaimą ir gal dėl to buvo pramintas Kinkupiu. Jis tekėjo per žemės sklypus, kuriuose valdė Mykolas Voluntis, Mateušas Daunys, Tadeušas Petrošius, Kazimieras Jasas. Senoliai pasakojo, jog upelyje būta gilių duobių, kuriose pagaudavę ir žuvų. Palei vieškelį staigiai pasisukęs į rytus, upeliukas nuskuba per buvusio Mažaičių dvaro žemes. Šį dvarą kadaise valdė bajoras Mečislovas Visgirdas.

Pasiekęs vieškelį, upelis drąsiai neria į pralaidos vamzdį ir atsisveikina su Kinkupiais. Tam atsisveikinimui pažymėti Kinkupių gyventojai prieš 100 ar 150 metų čia buvo pastatę medinę šv. Jono Krikštytojo koplytėlę. Deja, laikas negailestingas ir sakraliniams ženklams. Koplytėlė paseno, o gal ir piktadarių ranka pakilo. Pagal paprotį pašventintam kryžiui ar koplytstulpiui negalima leisti nuvirsti ir supūti, reikia sudeginti. Su tėveliu nuvažiavę koplytstulpį nupjovėme ir parsivežę sudeginome.

Kairėje vieškelio pusėje buvo kokių 5 – 7 hektarų krūmų prižėlęs miškelis, vadinamas Pelkele. Jame prisirpdavo bruknių, o pavasarį tyvuliuodavo vanduo. Pasipildęs pelkės vandeniu, Kinkupis pasiekdavo Mažaičių dvarą, kuriame buvo nemažas tvenkinys. Už 200 ar 300 metrų nuo dvarvietės jis įsilieja į Šventupį. Jo dešiniajame krante buvo latvio Grosmano sodyba.

daugiau Garbės kraštotyrininkas Igno Valančio atsiminimų šeštadienio rugpjūčio 10 d. VIENYBĖJE.