Kosmosas Pakruojyje

Senų metų palydėtuvės kasmet tampa klausimu su aibe atsakymų, ribojamų laiko ir pinigų – nuo kelionių į tolimus kraštus iki banalaus sėdėjimo namie priešais televizorių. 2023 – ųjų palydėtuvės – ne išimtis. Išeitis – tarpinis variantas tarp visų galimų – ir kelionė, ir netolima, ir nebrangi, tad  laiko televizoriui liko. Ir pojūtis – neeilinis, juk pabūta kosmose.

Pakruojo dvaro sodyboje surengtas jau šeštasis šviesų festivalis „Kalėdų kosminė stotis“. Teigiama, jog jo organizatoriai – tarptautinė komanda, kurioje ir lietuviai muzikai, kūrę šventę atitinkančią muziką šiam festivaliui, ir šviesų meistrai, reguliavę ne tik įvairiausių figūrų apšvietimus, bet ir programavę kas valandą vakare vykstančius lazerių, dūmų bei šviesų pasirodymus. Įdomi detalė – Kalėdų senelį juose vaidina italas Camilo, laikomas geriausiu klounados profesionalu pasaulyje.

Gruodžio 31 – oji buvo paskutinė diena, kuomet barono von der Roppo dvaro sodyba lankytojus įsileisdavo kasdien. Nespėjau internetu įsigyti pora eurų pigesnių bilietų – jais prekiaujama iki 14 valandos – todėl atvykus keliolika minučių teko trypčioti dvaro prieigose susidariusioje eilėje. Nesvetimas piktdžiugos jausmas šildė – atskira eilė susidarė ir iš tų, kurie turėjo pigesnius bilietus – nors ir trumpiau, tačiau jiems irgi teko lukterėti, kol bus patikrinti bilietai. Tą vakarą šaltis tik pradėjo priminti apie tai, kad dabar – žiema, todėl didelio nepatogumo nebuvo. Tik laiko gaišimas.

Patekus į dvaro teritorija – lengvas šokas. Dvaro aplinka atmintyje įsirėžusi tokia, kokia buvo prieš gerą ketvirtį amžiaus, kuomet ten kas vasarą vykdavo fantastų suvažiavimai. Anuomet viskas tokiu paros laiku jau skendėdavo tamsoje. O ir žmonių būdavo keliasdešimt kartų mažiau. Dabar čia – minios vaikščiojančių, stebinčių vertinančių, begalybė lempučių, mirguliuojančių, žaižaruojančių. Trūko tik dviejų dedamųjų – šalčio ir sniego. Pirmasis būtų dar labiau sumažinęs rudenį primenančius purvynus, antrasis – pagyvinęs, įprasminęs prieššventinę iliuzijos mistiką. Žiūrovų, slampinėjančių po dvaro sodybą tarpe senųjų metų palydėtuvių vakare girdėjosi ne tik lietuvių kalbos, su įvairių regionų – pradedant sielai mylima žemaitiška, baigiant  suvalkietiška tarme…

Visas rašinys sausio 5 d. numeryje

Ramūnas ŽIMANTAS

Nuotraukos autoriaus