Kova su drakonais

Vis pasigirsta susirūpinimo balsų, kokios esančios kenksmingos tos statomos vėjo jėgainės. Sako, kad jos kenks sveikatai, besisukantys sparnai kels triukšmą, šmėžuos prieš akis, primuš pulkus praskrendančių paukščių, sudarkys lietuviško kaimo kraštovaizdį, bus aukojama žmonių ramybė. Negana tų visų išvardintų blogybių, tai šios vėjo jėgainės naudingiausios bus tik labai mažam ratui finansiškai suinteresuotų žmonių.

Kaip čia yra iš tikrųjų, ar tikrai tos vėjo jėgainės bus tokios pragaištingos Kruopių, Sablauskių, Šapnagių ir kitiems gyventojams?

Kai iš cemento gamyklos kaminų rūko ir smirdėjo dioksinais ir kitom nuodingom medžiagom, ar kai šiltom vasaros dienom ore tvyro salsvas kvapas, kurį kvėpuojame pilnais plaučiais (tai herbicidų, pesticidų pasiskleidusi migla – visų pavidalų dujom, nuo kurių išmiršta bitės ir kita mažesnė gyvybė), kažkodėl nepasigirdo jokio protestuojančio balso.

O apie kaimo kraštovaizdį, tai kaip sakydavo viena moteriškė iš mūsų gatvės – „geriau nepraplėškit“! Kai buvo naikinami vienkiemiai, buldozeriais raunami ąžuolai prie sodybų, degė laužo liepsnose griaunamos trobos ir žydinčios obelys, užverčiami žemėmis šuliniai, ko nedarė net totoriai ir mongolai, kai gyvus upelius laidojo po žeme, nyko ir sunyko kaimai bei kaimeliai, kas apie tai dabar prisimena? Nors reiktų apie tai kalbėti ir po šimto metų kaimų bei viensėdijų marą prisiminti.

Kai tų pačių bendruomenių kai kurie nariai geria iš kažkur gabenamą nuodą, vadinamą pilstuku, iki visiško pamišimo, ar kol gyvi sudega – vėl palaiminga tyla…

Daugiau Vytauto Almanio publikacijoje trečiadienio, lapkričio 25 d., VIENYBĖJE.