Labas, Mokytojau!

Algimanta LIUDAITĖ

Rašau tau dabar, būtent dabar, nes jaučiu, kad ši akimirka yra tavo dvejonės mirksnis, kurio niekad pakeist nebegalėsi, o gal…?

Nežinau kodėl pasirinkai mokytojo darbą, nežinau ar jau ilgai dirbi, kur dirbi ir kaip. Nereikia to man žinoti. Nors mudu viens kito akyse neregėjom, bet esam vienis — AŠ ir TU esam MOKYTOJAI. Jei kada galvojai, jog ne į tas roges įsėdai, ypač kai mokiniai tave ignoruoja, užgaulioja, nepaiso to paprasto noro išmokyti ar bent jau tavo sukauptomis žiniomis pasidalint pamokoje, atminki — esi nevienas toks. Taip, visi sako ir sakys, kad vaikai kaskart darosi vis kitoniškesni, jiems reikia daugiau pramogų, daugiau žaidimų mokykloje ir kuo mažiau pareigų. Mokslas, labai pageidautina, turi būti lengvas ir be didesnių iššūkių, o jei koks ir pasitaikys, tai greit tas nesėkmes po kilimėliu pašluosim. Juk taip buvo daroma namie visada? O gal ne? Jei jau šiais laikais visi kalba apie priklausomybes nuo ekranų ir interneto, tai, atvirai sakant, šiurpas nukrečia vos tik pagalvoju kas gi dėsis ateityje… Distopiška ir per daug tamsu, gal sakysi? Tik pamanyk, dabar, 2026 metais, kasdien tveriasi realus ir skaitmeninis pasaulis. Nors interneto platybėse turi visi galimybę reikštis, šaukti kiek tik pirštukai spėja barškint komentarus apie bet ką, tačiau būtina prisiminti esminę smulkmeną — kiekvienas galime vienu judesiu nutildyt visus tuos rėksnius. O kas tada? Tyla. Tikra ir sodri tyla. Jaučiu, kad būtent dėl to daugeliui ir mieliau stebėti kitų gyvenimus, jaustis nors kiek svarbesniais už kitus, maskuojant išties kas jie tokie yra, bėgant nuo asmeninių dramų ir savų vidinių siaubų. Kiekvienas turim tuos monus, tik ne visi nori su jais stoti akistaton. Per daug nuoga, per daug sunku. Tai prie ko čia tu, klausi?

Jei praeityje mokytojas stovėjo klasėje ir diktavo faktus sėdintiems suoluose, tai dabar, o tuo labiau ir ateityje, mes, Mokytojai, turime tapti vedliais, jaunam ir dar tik besiformuojančiam žmogui rodyti koks pasaulis yra visapusiškas, spalvotas ir sodrus REALYBĖJE. Ramu man dėl vieno — naujų teorijų ir visatos dėsnių niekas nesukurs, nepergalvos, nors tikrai rasis tokių „išminčių“, kurie nuo net mažiausios bačkos šauks apie plokščią žemę ar nematomą ateivių invaziją kasdien. Kad ir kaip žmogus stengtųsi, jis niekad savo ribotu protu neperžengs to nematomo barjero, netaps galingesniu, nei jam skirta…

Rašinys skirtas MOKYTOJAMS – šiandienos numeryje