Medemrodės dvaras
Skiriu Vladimiro ir Veros Zubovų atminimui
Medemrodės ūkininkavimo įtaka buvo jaučiama visoj apylinkėj. Naujakuriams Zubovai buvo dosnūs, skolino įrankius, mašinas, arklius, sėklas, veislinius gyvulius, dalijosi naujausiomis ūkininkystės žiniomis.
Jau caro laikais Zubovas ūkininkavo pagal naujausius žemės ūkio metodus. Visos jo nuosavybės buvo pavyzdinės. Greitai paaiškėjo, kad brangus, pavyzdingas ūkis neišsilaikys keliose dešimtyse hektarų. Lietuvos vyriausybė sutiko paremti didesnio masto Medemrodės projektus ir leido išsinuomoti apie 420 hektarų buvusių žemių, rodos, Naudvarį. Už juos reikėjo mokėti gana aukštą nuomą. Ėjo gandai, kad Smetonos vyriausybė dvarininkams vėl dovanojanti nusavintas žemes. Medemrodėj taip nebuvo. Tikriausiai ir kitur nuomą reikėjo mokėti.
Medemrodė importuodavo kviečių, rugių, miežių ir avižų sėklas, pritaikydavo jas Lietuvos klimatui ir platindavo visoj Lietuvoj. Su Danija buvo sudarytos ilgametės baltųjų dobilų ir kitų pašarinių sėklų auginimo sutartys. Medemrodė turėjo savo elektros jėgainę, vandentiekį, importavo naujas javų valymo ir žemės įdirbimo mašinas, raguočių ir arklių reproduktorius. Veikė „Grūdo“ kooperatyvas, galvijų kontrolės būrelis.
Medemrodė tapo ir galvijų auginimo centru. Visoj Lietuvoj buvo žinomos Medemrodėje išaugintos raudonmargės, danų kilmės labai pieningos karvės. Iš visos Lietuvos buvo u˛sakomi veisliniai veršiukai ir sėklos. Prisimenu specialias dėžes veriukams perve˛ti.
Mama tvarkė kiaulių ūkį. Jorkšyro kilmės kiaulės buvo maišomos su vietine veisle ir eksportuojamos į Angliją kaip pirmos rūšies bekonas. Medemrodės pieninė buvo įrengta pagal paskutinius metodus. Mama amžinai sverdavo bekonus. Būdavo daug juoko, kai ji pasverdavo ir svečius, palygindama jų svorį su idealiu bekonų svoriu.
Medemrodėj gaminamas sviestas su raudonos karvutės etikete daug metų buvo eksportuojamas į Rygą kaip geriausias Lietuvos sviestas. Pieno centrui“ šį eksportą sustabdžius, Medemrodės sviestas išsikovojo Kauno rinką. Mes jį valgėm pasigardžiuodami ir Vokietijoj, ir Klaipėdoj.
Nepriklausomos Lietuvos laikais Vera ir Vladimiras Zubovai, Broniaus Kviklio žodžiais, ėjo su lietuvišku gyvenimu. Jie rūpinosi švietimu, padėjo gabiems darbininkų vaikams siekti mokslo, turėjo keletą savo stipendiatų. Mama gerai išmoko lietuviškai ir visą gyvenimą mylėjo Lietuvą. Seni liudininkai prisimena, kaip ji su Tumu-Vaižgantu aptardavo ūkiškus reikalus, kalbėjo apie jų abiejų pastangas kultūrinti, gražinti, šviesti Lietuvą.
Dar prie revoliuciją Medemrodė buvo lietuvybės centras. Jau tada čia buvo įsteigta lietuviška dvaro pradžios mokykla, turbūt viena pirmųjų krašte. Nepriklausomos Lietuvos laikais mokykla augo, stiprėjo, ją lankė visos apylinkės vaikai. Tiksliai nežinau, kada ji tapo valdiška. Aš pati keletą metų joje mokytojavau kartu su Janina Sinkevičiūte. Šalia mokyklos veikė vaikų darželis, buvo specialiai samdoma darželio mokytoja. Aš tais laikais pradėjau studijuoti pedagogiką, domėjausi Froebelio teorijom ir bandžiau jas pritaikyti. Mes organizuodavom gegužines, kultūrinius renginius, statėm spektaklius. Mūsų pastangas gražiu žodžiu 1954 m. paminėjo Amerikos lietuvių laikraštyje „Naujienos“ Petras Juodelė, kurį mes vakarais rengėm egzaminams į gimnaziją.
Kadangi Medemrodė niekados nebuvo Ropų centru, tad negalėjo pasigirti ir iškilmingais rūmais su graikiškom kolonom, kaip įprasta senuose dvaruose. Stovėta tik didelio namo, kurį per karą nugriovė. O nauji „rūmai“ buvo pastatyti pagal Alpių namų pavyzdį. Ryškiai prisimenu paprastą, šviesų, patogų, erdvų medinį dviejų aukštų pastatą su akmens fasadu ir dviem didelėm saulėtom stiklinėm verandom. Viena veranda buvo priešais gėlyną, kita – sodo pusėj. Joje stovėjo didžiulis stalas, vasarą pusryčiams, pietums ir vakarienei ten rinkdavosi šeimininkai bei svečiai. Prie stalo pakviesdavo skambutis. Vaikai ir jaunimas privalėjo ateiti susitvarkę, persirengę. Nebuvo galima vėluoti. Visi turėjo savo nuolatinę vietą. Stalas būdavo gražiai serviruojamas. Sidabras – Ušakovų, su išgraviruotom raidėm ir karūna. Jį turbūt išgelbėjo ir atvežė Mamos seserys. Tvarką namuose prižiūrėjo teta Lilė. Vera ir Vladimiras buvo labai vaiingi, ir svečių niekados netrūkdavo, ypač vasarą. Kartais rengdavom gražius namų koncertus. Valgomajame stovėjo fortepijonas. Vladimiras mėgo muziką, pats grojo smuiku. Jam dažniausiai akompanuodavo Alė Kuprevičiūtė-Sklėrienė arba Niuta Zubovienė. Abi buvo puikios pianistės. Kartaus prisidėdavo Dziutekas su violončele. Alė dažnai atvažiuodavo su Alfonsu ir dailininku Kajetonu Sklėrium, abu tapydavo apylinkės vaizdus. Buvo planuojama perstatyti „rūmus“, juos pagražinti, bet vis atsirasdavo svarbesnių projektų, trūko tai laiko, tai lėšų. Prabanga, puikavimasis prieš kitus šeimininkams buvo svetima. Jie savo gyvenimą paskyrė ūkvedystei, ir visas pelnas ėjo ūkiui gerinti.
Valerija BIELSKYTĖ-ANYSIENĖ