Moterys su magnetukų uodegėlėmis
Kaltos gražuolės tulpės – pirmosios viešos pavasario gėlės, kiekvienam įperkamos, kad pradžiugintų. Jų buvo daug, jas pirko ir dovanojo. Nesureikšminu Kovo 8 – osios, bet gėlės mums reikalingos. Moterys, juk mus prisimena, kai tulpę perka… Pačios žinome, kad judiname pasaulį, kad be mūsų būtų gerokai blogiau nei su mumis. Kas galėtų ginčytis šia tema? Drąsuolių nebus. Nors, kai reikia dalintis valdžia, moterų vengiama. Tiek to – turime mes stebuklingas magnetukų uodegėles, kad „prisisiurbtume“ prie bet kokio paviršiaus, netgi prie bedugnės, kai nebėra jokio paviršiaus. Mums, moterims, kartais net labai patinka, kai vyrai meluoja… arba prastai mato.
Buvo taip. Visai neseniai darbo vietoje aplankė ir neteisingu pasauliu skundėsi nuoširdžiai ir atkakliai gerumo ir tiesos ieškantis vyras. Negerai tai, kad tiesa ir gerumas buvo pagal ieškotoją, o ne pagal dešimtis kitų. Ir gražiuoju kalbėjomės, ir apsipykome. Sėdėjau už poros metrų nuo svečio, pusę galvos slėpė kompiuteris. Ginčijomės, kol galiausiai vyras šūktelėjo: „O tu, „pacanke“ (supraskite – nepilnametė), tylėk.“ Kaži kaip moteriškai ir iš karto supratau, kad man tai didžiulis komplimentas. Dar labiau pasislėpiau už kompiuterio, kad tik neįžiūrėtų kitokių – tikrųjų amžiaus bruožų. Likau patenkinta netgi po to, kai pusę dienos sveikatos lankytojas išsiurbė. Labai norėjau tuo įvykių pasidalinti su kitais. Na, gal dar kas panašiai pagirs. Papasakojau kolegai vyrui. Laukiau teigiamos reakcijos. Jis sako: „Ar tas žmogus buvo aklas?“ Klausykite, ar tai patyčios? Greičiausiai tik tiesa. Gaila, gaila. Bet tam ir turime magnetukus, kad iš naujo prisisiurbtume prie gyvenimo.
Daugiau Roma Jonikienė šeštadienio, kovo 9 d. numeryje