Motina dviejų kartų vaikams

Pirmasis gegužės sekmadienis, kai pievos apsipila pienėmis, o tulpės ir narcizai žydi kaip išprotėję, minime Motinos dieną.  Kai norisi išlieti širdį ir pasakyti pačius svarbiausius,  šilčiausius žodžius, jie visada siejasi su meile – meile  motinai ir motinos meile vaikams.  Gyvenimas meilę padalija – kam daugiau, kam šiek tiek, kaip ir laiką gyventi – kam ilgą kelią eiti, o kam jaunystėje išeiti. Naujojoje Akmenėje gyvenanti Stanislava JOKUBAUSKIENĖ iš gyvenimo gavo visokių pamokų – laimingo šeimyninio gyvenimo, mylinčių vaikų.  Išgyveno skausmingų netekčių, ir prireikė daug jėgų kibtis į gyvenimą.

Pirmiausia apie Stanislavos kaimynus. Ji gyvena vienoje jaukiausių rajono centro gatvių – Vilties. Tai saugus, uždaras kampas, į kurį svetimiems nėra reikalo brautis. Stanislava pirmosiomis mūsų pokalbio minutėmis pasidžiaugia kaimynais. Aplinkui vien geri žmonės – ir pasikalbėjimui, ir pagalbai tikrai yra į ką kreiptis. Pagalbos, kad ir nedidelės,  dažnai tik pasišnekėjimo, laikas nuo laiko reikia,  o artimiausi žmonės nelikę mūsų krašte gyventi.  Kai toje pat gatvėje ir šalia tų pačių žmonių gyveni keturis dešimtmečius – jie kaip giminės.  Stanislava su namų ūkiu susitvarko, laiko pulkelį vištų, na, o anūko išprašytas auginti katinas, jau garbaus amžiaus – šildosi saulėje.

Daug metų pažįstu močiutę Stanislavą, bet apie ilgą gyvenimo kelią, keliautą per džiaugsmus ir netektis, niekada nesikalbėjome.  Žinios suplaukdavo iš šalies. Ji – ištikima „Vienybės“ skaitytoja, ko gero, nuo tada, kai  1976 metais iš kaimo Joniškio rajone persikėlė gyventi į Naująją Akmenę. Jos vyrui Juozui Akmenės kraštas gimtinė,  ir  vyresnis brolis cementininkų  mieste buvo įsikūręs, tad melioratoriams „nukėlus“ namus (taip žmonės įvardija šią bėdą), reikėjo apsispręsti, kur apsistoti. Naujojoje Akmenėje nusipirko namuką…

….Atsiuntęs sunkiausių išbandymų, gyvenimas paliko vilties – anūkas subrendo ir savimi pasirūpina. Stanislava džiaugiasi šia diena, kad ramu.  Motina dviejų kartų vaikams – užaugino savus ir anūką.

Visas Romos Jonikienės rašinys šeštadienio, gegužės 2 d., Vienybėje.