Naujosios Akmenės ligoninės 50-mečiui
Likimo linijos tiesioji
Egidija Liucė AUDICKAITĖ
VŠĮ Naujosios Akmenės ligoninės-sveikatos centro gydytoja neurologė
Atsimenu! Labai gerai atsimenu tą datą – 1977-ųjų rugpjūtį. Tai buvo mano svajotoji – gydytojos darbo pradžia. Atvykau dirbti į Naujosios Akmenės ligoninę. Ką tik pastatyta ligoninė buvo kaip didžiulis gydymo kompleksas. Joje veikė priėmimo, reanimacijos, chirurgijos, traumatologijos, akušerijos, gimdymo, naujagimių, neurologijos, pediatrijos, infekcinių ligų skyriai, endokrinologinis kabinetas, klinikinė diagnostikos laboratorija, netgi LOR operacijų patalpa. Šviesaus atminimo ilgamečio vyriausiojo gydytojo Povilo Maneikio vadovaujama ligoninė gyveno didingą pakylėjimo metą. Ligoninės vadovas negailėjo nei savęs, nei laiko, nei nervų –važiavo, ėjo, tarėsi, šaukė, kvietė… Darė viską, kad jo gimtojo krašto žmonėms būtų prieinama medicinos pagalba. Jis turėjo didžiausią ligoninės vadovo darbo stažą, taigi ir tam tikrą statusą Lietuvoje. Su juo visi skaitėsi, visi jį girdėjo. Ir apie ligoninę žinojo. Anuomet tarsi legenda sklido pasakojimas, kaip Naujosios Akmenės ligoninės chirurgai R. Morkus ir R. Steponavičius, rizikuodami, netikėtai ir staiga, net nepritaikytomis sąlygomis, atliko širdies operaciją ir išgelbėjo žmogaus gyvybę! Jį į ligoninę atvežė perdurta širdimi… Toje didingoje naujojoje ligoninėje darė galvos ir įvairiausias kitokias operacijas…
Tokioje ligoninėje mes ir pradėjome profesinį kelią, atvykę didelis būrys jaunų gydytojų. Vieni iš jų buvo baigę Kauno medicinos institutą, o aš, Nijolė Bartkevičienė, Vytautas Bartkevičius buvome „vilniečiai“ – turėjome Vilniaus universiteto medicinos fakulteto baigimo diplomus. Mane priėmė terapeutės pareigoms Naujosios Akmenės mieste ir priskyrė aptarnauti dabartinės Respublikos gatvės gyventojus. Nijolė Bartkevičienė rūpinosi dabartinės V. Kudirkos (tada Kosmonautų) gatvės gyventojų sveikatos reikalais. Abi po pusę gydytojo etato turėjome greitosios medicinos pagalbos tarnyboje. Greitosios pagalbos grandis buvo menkai aprūpinta, kai palygini, ką turi dabar. Dabar skubiai pagalbai tarnauja beveik reanimaciniai automobiliai, o tada važinėjome „gaz“ markės nedideliais automobiliais, tik tiek buvo gerai, kad jie galėjo pravažiuoti duobėtais ir pavasario polaidžių suniokotais keliukais… Po kelerių darbo metų netikėtai turėjau persikvalifikuoti. Iki tol ligoninėje dirbęs gydytojas neurologas J. Požėla išvyko gyventi ir dirbti į Rygą. Ligoninės vyr. gydytojas P. Maneikis įkalbino mane perimti neurologo pareigas…
Visas pasakojimas birželio 19 d. numeryje
Kalbino ir mintis užrašė žurnalistė Julija SEJAVIČIENĖ
Nuotrauka Jono VAPSVOS