Nepamirštamų susitikimų šviesa

Dabartinei Lietuvos žurnalistų kartai pasisekė ne tik tuo, kad buvome istorinių permainų  dalyviais ir liudininkais, bet ir tuo, kad dar buvo daug žmonių, kuriuos galėjome prakalbinti ir kurie galėjo daug pasakyti. Netiesa, kad sovietmečiu visi buvo užguiti. Ir tuomet buvo daug iškilių asmenybių, kurios darė savo neklausdamos leidimų. Dar gyvendamas ir dirbdamas Skuode, ne vieną kartą bendravau su akmenų muziejaus kūrėju Mosėdžio gydytoju Vaclovu Intu, su botanikos parko įkūrėju ir puoselėtoju Izidorium Navidansku, džiugu, kad Lietuvos televizija spėjo jį įamžinti kad ir neilgame dokumentiniame filme.

Akmenėje buvo įdomu derinti vis labiau atsiveriantį šio krašto paveldą su laikraščio misija šviesti visuomenę. Norėjosi pristatyti žymius mokslo, kultūros ir meno kūrėjus.  Daugelis iš jų mielai įsileisdavo ir dalindavosi tuo, ką šviesiausio ir šilčiausio išsaugojo atmintis. Nepamiršiu apsilankymo Danutės ir Vladimiro Zubovų namuose Kaune. Tuomet diktofonų dar nebuvo, nuvykau su gremėzdišku magnetofonu, tikriausiai atrodžiau keistas ir juokingas, tačiau šie didelės vidinės kultūros žmonės pasakojo, kiek galėjo pasakoti nepažįstamam žurnalistui dar anais kompartijos diktato laikais. Stengiamės tokiems pokalbiams pasirengti, bet tuomet negalėjau žinoti, kad po Zubovų buto grindimis hitlerinės okupacijos laiku buvo slepiami žydai, o pokariu šeimininkai, patys varganai gyvendami, rengė siuntinius Sibire badaujantiems Kauno inteligentams. Deja, daug ko anuomet nežinojau tad ir nespėjau pasiteirauti, o dabar jau nebėra ko teirautis.

Jau dešimt metų bus, kai į amžinybę pašauktas kruopiškių kraštietis, sporto medicinos specialistas docentas Jonas Skirius. Tuomet, 2006-ųjų rugsėjo mėnesį, telefonu susitarėme, kad mane docentas priims, pasistengs prisiminti vaikystę Kruopiuose. Sutartą dieną nuvažiavęs randu duris užrakintas. Gal kur užtruko? Bet praeinantis sporto medicinos katedros darbuotojas liūdnai pratarė: „Jei laukiate mūsų vedėjo – nebelaukite. Šįryt Jonas Skirius mirė“.

Įdomu buvo pabendrauti su irgi mūsų kraštiečiu lakūnu Adolfu Mačiuliu Klaipėdoje. Žinojau, kad jis „kukurūzininku“ vadinamą dvisparnį lėktuvą skraidino į Madagaskarą, ten vietinius mokė jį valdyti. Ir va kaip: nuskrido virš neramių Arabijos valstybių, pačiu Raudonosios jūros viduriu, per visą Afriką, o žuvo, tokiais atstumais matuojant, greta namų – Baltijos gelmėje. Nuostabiai šiltai apie jaunystę Naujojoje Akmenėje papasakojo profesorius, cementininkų choro kūrėjas Antanas Kaminskas. Bet sugrįžkime namo. Ar kas prilygtų vaizdingiems sodininko Antano Čiapo, mašinų meistro Arvido Skudrio, Akmenės praeities žinovo Jono Šapko pasakojimams?

Deja, šį kartą galėjau paminėti tik keletą kraštiečių, su kuriais žurnalisto profesija suvedė ir kurių jau nebėra tarp mūsų. Ir pokalbių su jais nebepakartosiu, nepatikslinsiu, neperklausiu abejotinų dalykų. Tačiau liko jų asmenybių auros, jų dvasinės šviesos.

Ir liko paprasta išmintis: nors gyvenimas trumpas, reikia skubėti, nes rytoj gali būti vėlu…