Nieko nekeistų
Pirmą kartą, kaip stebėtoja, mačiau „komandinę simpatiją“ rajone gerai žinomai trenerei. Susisiekė stalo tenisininkai ir sako: „Mūsų kolegei, puikiam žmogui ir gabiai sportininkei, svarbus metas artėja. Jos jubiliejinis gimtadienis. Ir tai ne vienintelis įvykis. Jubiliejus ir kelių dešimtmečių laikui, skirtam stalo tenisui. Ir mes ruošiamės turnyrui. Varžybomis pagerbsime kolegę, susirinksime į vakaronę. Norėtume, kad kuo daugiau jos pažįstamų pasidžiaugtų kartu su mumis. Balandžio 18 – ąją mūsų Loreta AVELIENĖ, ekonomistė, laisvoji mokytoja švęs du jubiliejus“. Nuoširdžiausi sveikinimai mielai Loretai. Ir kelios mintys iš mudviejų pokalbio.
Roma JONIKIENĖ
Loreta Avelienė – žmogus, kurio gyvenimo kelias gražiai susibėgo iš dviejų, iš pirmo žvilgsnio skirtingų takelių, ir apjungė dvi sritis: ekonomiką ir sportą. Pagal išsilavinimą ji ekonomistė, tačiau širdimi – tikra stalo teniso ambasadorė, daugelį metų savo energija, atsidavimu ir tikėjimu žmonėmis telkianti bendruomenę Akmenės krašte. Nors kilimo yra iš Radviliškio rajono Grinkiškio miestelio. Ten baigė vidurinę mokyklą, Radviliškio sporto mokykloje nuo dešimties metų žaidė tenisą.
Jos pažintis su stalo tenisu prasidėjo dar vaikystėje, vos dešimties metų. Augdama Radviliškio rajone, Loreta į sporto salę atėjo paskui savo dvi vyresnes seses. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip paprastas smalsumas ar noras sekti jų pėdomis, netrukus virto tikra aistra. Žaidimas sekėsi, pasiekimai džiugino, o stalo tenisas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Teniso būta visur – namų buityje taip pat: ištiesdavo virtuvėje stalą, vietoje tinklo knygų krūva…ir prasidėdavo kova su viena iš sesių. Kaip paauglystėje sekėsi žaisti? „Visaip buvo. Pradžia niekuo ypatingu nepasižymėjo. Daugiau laiko sėdėjau ir žiūrėjau, kaip vyresnieji žaidžia. Sporto mokykloje nebuvo pakankamai stalų, tai ilgai laukdavau eilės žaisti. Pamenu, penktoje klasėje važiavome į varžybas Mažeikiuose. Pralaimėjau. Verkiau…
Nuotrauka iš Loretos Avelienės albumo
Visas rašinys balandžio 17 dienos puslapiuose