Pasaulio bendrumo simbolis

Kalėdas siejame su didžiausiu stebuklu, aplankiusiu pasaulį – vieninteliu, nepasikartojusiu ir dovanojusiu viltį visiems krikščionims. Kalėdų džiaugsmas – Kristaus stebuklingo gimimo džiaugsmas.  Aštuonis šimtus metų Kristaus gimimą lydi prakartėlės simbolis. Kaip jis atsirado, kokia reikšmė, ir ką reiškia visa tai, kas telpa prakartėlėje? Paskaitykime Popiežiaus žodį.

Čia pat eikime prie prakartėlės kilmės, kaip mes tai suvokiame. Mintimis keliaujame į Riečio slėnyje esantį Grečo miestelį Italijoje, kuriame šv. Pranciškus veikiausiai apsistojo keliaudamas į Romą, kur 1223 m. lapkričio 29 d. iš popiežiaus Honorijaus III gavo savo Regulos patvirtinimą. Po kelionės į Šventąją Žemę tos grotos jam ypač priminė Betliejaus kraštovaizdį. Gali būti, kad neturtėliui darė įspūdį Romos Didžiosios Švč. Marijos bazilikos mozaikos, vaizduojančios Jėzaus gimimą – šalia tos vietos, kur pagal senovinę tradiciją saugomos ėdžių lentelių relikvijos.

Pranciškoniškieji šaltiniai išsamiai aprašo, kas vyko Greče. Likus penkiolikai dienų iki Kalėdų, Pranciškus pasišaukė vieną vietinį žmogų ,vardu Jonas, ir paprašė jį padėti įgyvendinti tokį troškimą: „Noriu atvaizduoti Betliejuje gimusį Vaikelį, kad kūniškomis akimis būtų galima matyti tą vargą, kurį jis patyrė stokodamas naujagimiui būtinų dalykų, kai buvo paguldytas guolyje ant šieno, šalia stovint jaučiui ir asilui“. Ištikimas bičiulis, vos tai išgirdęs, čia pat nuėjo nurodytoje vietoje parengti viso to, ko reikėjo pagal šventojo norą. Gruodžio 25-ąją iš įvairių pusių į Grečą atvyko daug brolių, juos lydėjo iš apylinkių vyrai bei moterys su gėlėmis ir deglais pasišviesti tą šventą naktį. Pranciškus atvykęs rado prakartėlę su šienu, jaučiu ir asilu. Susirinkę žmonės Viešpaties gimimo scenos akivaizdoje išgyveno neapsakomą anksčiau nepatirtą džiaugsmą. Po to kunigas iškilmingai ant prakartėlės šventė Eucharistiją, parodydamas ryšį tarp Dievo Sūnaus įsikūnijimo ir Eucharistijos. Ta proga Greče nebuvo prakartėlės figūrų. Prakartėlės sceną vaizdavo ir išgyveno patys susirinkusieji. Taip atsirado mūsų tradicija: visi susibūrė apie grotą pilni džiaugsmo, neliko jokios distancijos tarp vykstančio veiksmo ir šio slėpinio dalyvių.

Prakartėlės kilmė pirmiausia susijusi su kai kuriomis evangelinėmis Jėzaus gimimo Betliejuje detalėmis. Šventasis evangelistas Lukas paprastai sako, kad Marija „pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose“. Jėzus buvo paguldytas ėdžiose (lotyniškai praesepium), iš čia kilo prakartėlės pavadinimas. Iš tikrųjų prakartėlėje glūdi įvairūs Jėzaus gyvenimo slėpiniai, ji priartina juos prie mūsų kasdienio gyvenimo.

Dabar norėčiau apžvelgti įvairius prakartėlės ženklus, kad galėtume suprasti jų perteikiamą prasmę. Pirmiausia įrengiamas žvaigždėto dangaus fonas, vaizduojantis tamsią ir tylią naktį. Tai darome ne tik dėl ištikimybės evangeliniam aprašymui, bet atsižvelgdami ir į tame glūdinčią prasmę. Pamąstykime, kiek kartų mūsų gyvenimą apgaubia naktis. Net tomis akimirkomis Dievas nepalieka mūsų vienų, bet yra esantis, atsakantis į lemiamus mūsų būties prasmės klausimus: kas esu? Iš kur ateinu? Kodėl gimiau šiuo laiku? Kodėl myliu? Kodėl kenčiu? Kodėl mirsiu? Norėdamas atsakyti į juos Dievas tapo žmogumi. Jo artumas neša šviesą ten, kur tamsybės, ir apšviečia keliaujančius per kančių sutemas. Vargšai ir paprasti žmonės prie prakartėlės primena, kad Dievas tapo žmogumi tiems, kurie labiausiai jaučia jo meilės poreikį ir prašo jo artumo. Iš prakartėlės kyla aiški žinia: negalime leistis suvedžiojami turtu ir daugeliu netvarių laimės pasiūlymų. Fone Erodo rūmai yra uždari, kurti džiaugsmo skelbimui. Nuo prakartėlės Jėzus su švelnia galia skelbia raginimą dalytis su pačiais mažiausiais, – tai kelias į žmogiškesnį ir broliškesnį pasaulį, kuriame nė vienas nebūtų išskiriamas ar nustumiamas į nuošalę. Palaipsniui prakartėlė veda mus į grotą, kur Marijos ir Juozapo figūros. Greta Marijos stovi Kūdikį ir jo motiną saugantis šventasis Juozapas. Prakartėlės širdis ima plakti, kai per Kalėdas įdedame į ją Kūdikėlio Jėzaus figūrą. Dievas pasirodo kūdikyje, leisdamas save apkabinti mūsų rankomis. Silpnume ir trapume jis slepia visą kuriančią ir perkeičiančią galią. Nors tai atrodo neįmanoma, vis dėlto taip yra: Jėzuje Dievas tapo vaiku ir šiuo savo būviu panorėjo atskleisti savo meilės didybę – ji reiškiasi vaiko šypsena ir į kiekvieną tiesiamomis rankomis.

Artinantis Viešpaties Apsireiškimo šventei, prie prakartėlės pastatomos trys Karalių – Išminčių figūros. Žvelgdami į žvaigždę, tie išmintingi ir turtingi valdovai iš Rytų vyko į Betliejų pažinti Jėzaus ir paaukoti jam dovanų – aukso, smilkalų ir miros. Tos dovanos turi taip pat alegorinę prasmę: auksas žymi Jėzaus karališkąją garbę; smilkalai reiškia jo dieviškumą; mira yra skirta jo šventai žmogystei, patirsiančiai mirtį ir palaidojimą.

Žvelgdami į tą prakartėlės sceną, esame kviečiami apmąstyti kiekvieno krikščionio atsakomybę būti evangelizuotoju. Mes kiekvienas tampame Gerosios Naujienos nešėjai tiems, kuriuos sutinkame, liudydami susitikimo su Jėzumi džiaugsmą ir jo meilę konkrečiais gailestingumo darbais.

Iš Popiežiaus parašyto žodžio

Dievdirbio J. Danausko kūrinys prakartėlė Linkuvos bažnyčioje