Pasitarti. Nesusitarti

Liaudiškam folklore yra tokia trumposios tautosakos rūšis vadinama nesusikalbėjimais.

…Laukiame teatro dienos vaidinimų kultūros rūmuose, šnekučiuojamės susitikę. Vienas garbus žmogus sako: „Šiandien Seime buvau, bene pusę dienos praleidau. Kaip jie ten baisiai kalba, kokias replikas vieni ant kitų mėto.“ . Pasirodo per televiziją iš Seimo tiesioginę transliaciją žiūrėjo. Galvoju, ar verta pusdienį taip gaišintis ir tiek neigiamos energijos prisirinkti? „Ką galima nuspręsti, jei nesusišneki?“ – apie girdėtas diskusijas svarsto žmogus. Viešoje erdvėje dabar vis populiaresnis tampa tas folkloro žanras apie nesusišnekėjimus. Filosofas K.Stoškus sako, kad anais laikais žmonės buvo priversti viešumoje kalbėti visai ne apie tai, ką žinojo ir kuo patys tikėjo, o tik tai, kas buvo privaloma ir leista. Viešasis bendravimas buvo parodomasis. Dabar viskas atvirkščiai: visi kalba ir nesusišneka.

…Gyvename skubančio laiko ritme, turime daug ryšių, daug pažįstamų, daug reikalų. Tačiau, kaip sakoma, kontaktai dar nėra bendravimas, nes mes lyg į traukinį skubantys keleiviai. Tikslas tas pats, bet vienas kitam lyg trukdytume.

Kaip išmokti kalbėtis, klausytis, išgirsti, reaguoti? Iš ko išmokti pasipasakoti ir pasiklausyti?

Lilija SMALAKIENĖ mintimis dalijasi balandžio 7 dienos numeryje