Prasmingiausi gyvenimo akcentai

Balandžio 25 – osios popietę Naujosios Akmenės kultūros rūmuose šokio žingsneliais nutrepsėjo vienas estetiškiausių, kuklumu puikiausių renginių „Mes – visada jauni“. Pavarčiau renginio, įtraukto Lietuvos kultūros centro į tradicinių, reikšmingų renginių registrą aprašą. Prasidėjo jis 2010 metais, choreografės, šokių kolektyvų vadovės Birutės Viktoravičiūtės iniciatyva. Po penkerių metų labai išpopuliarėjo, į Naująją Akmenę šokti atvažiuodavo vis daugiau kolektyvų, prisistatydavo – Birutės ir šokių kolektyvo „Alsa“ draugais, mat mūsiškiai taip pat dažną kartą šokdavo svetur.

Geriausias šventės aprašymas bus pasitelkus Birutės dukters, gyvenančios ir dirbančios Vokietijoje, Agnetos ROSEMANN „Vienybei“ ta proga parašytu laišku:

 „Ši tema man nėra lengva, emocionaliai labai jautri. Mano mama savo gyvenimą paskyrė šokiui. Tai buvo jos darbas, hobi, saviraiška, širdis ir siela. Aš užaugau šioje aplinkoje ir šokis man tapo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Nuo ketverių metų šokau mamos kolektyvuose. Šokis mane lydėjo ir mokykloje, kur su kitomis merginomis kūrėme šiuolaikinius šokius mokyklos renginiams, krepšinio varžyboms. Labai norėjau studijuoti choreografiją, bet mama labai nenorėjo, jog sekčiau jos pėdomis, matyt tam turėjo savų priežasčių. Tad  choreografijos studijų nepasirinkau. Visada mama juokavo, kad aš ir taip jau esu baigusi šias studijas eksternu, nes mama manęs susilaukė, kai studijavo Klaipėdos universitete. Tad aš eidavau kartu į paskaitas. Augau  apsupta muzikos, šokių. Mano antrieji namai buvo Naujosios Akmenės kultūros rūmai.

Studijų metais šokau Vilniaus pedagoginio universiteto šokių ansamblyje „Šviesa“, vėliau Vilniaus ansamblyje „Vaiva“. Taip susiklostė, kad išvykau gyventi į Vokietiją ir nuo pirmų dienų pradėjau vadovauti Hamburgo tautinių šokių grupei „Gintaras“. „Gintaro“ šokių grupė skaičiuoja jau daugiau nei 75 metus. Per tuos metus keitėsi vadovai, šokėjai, kartos. Šiais metais rugsėjo mėnesį švęsiu 10 metų jubiliejų kaip vadovauju šiai grupei.

Mano mama visada buvo šalia, mus palaikė. Mano šokėjams ji buvo kaip antra vadovė. Pamenu, kai ruošėmės Dainų šventei 2018 metais, tai buvo pirma dainų šventė, į kurią vykau ne tik kaip šokėja, bet ir kaip vadovė, prašiau mamos pagalbos. Reikėjo paruošti šokį „Spiečiaus kadrilis“. O šokis su daug prasikeitimų, pynimų. Skambinu mamai ir sakau, atvažiuok, prašau, aš niekaip to šokio negaliu sustatyti. Mama atvažiavo ir per kelias valandas šokis buvo sustatytas. Mano mama buvo savo srities profesionalė. Gal dar ir dėl to, kad ji dirbo iš širdies, su meile, ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad ji šią veiklą mylėjo.

Jai išėjus amžinybėn, man buvo labai sunku grįžti į tautinius šokius, nežinojau ar toliau galėsiu vadovauti šokių grupei. Mano mama prieš išeidama į amžinąją atilsį daug pasakojo apie Dainų šventes, matė vaizdinius iš stadionų, kur vykdavo repeticijos. Prieš užmiegant amžinu miegu ji klausėsi Rytagonės ir jos visas kūnas į šią muziką reagavo, užmigo ji lydima Dainų šventės muzikos įrašu. Man prireikė dviejų mėnesių, kad galėčiau grįžti į šią veiklą. Ir visada kirbėjo klausimas ar tautiniai šokiai yra mano, ar mano mamos pašaukimas. Ar aš einu savo keliu ar kartoju  mamos gyvenimą. Kai „Vienybės“ vardu  man parašėte, žinojau, kad bus  sunku, nes reikės atsakyti į klausimą pačiai sau, o kas yra šokiai iš tiesų mano gyvenime. Šokiai buvo mūsų su mama meilės kalba, mūsų ryšys. 

Ta meilė niekur nedingo- ji gyvena manyje, kiekviename mano žingsnyje, kiekviename šokio žingsnyje. Šokis tapo mano meilės kalba. Šokti – tai  komunikuoti be žodžių, kai kalba siela, kai kūnas pasako daugiau nei žodžiai. Šokis-tai tiesa, kuri mumyse gyvena, laisvė jausti, tai kalba kurioje nelieka baimės, kontrolės, melo, užsimiršta rūpesčiai. Tai yra tai, kas jungia žmones. Ačiū tau, mama, už šią dovaną.“

Iš atminimo koncerto – antradienio laikraštyje.