PUBLICISTIKA

Įvykiai ir atgarsiai

Gyvenimas neretai pažeria įvykių ir atsitikimų, kuriuos net patyrusiems komentatoriams nelengva apžioti. Tokia ir baisioji merginos iš Plungės nukankinimo istorija. Interneto komentaruose būta pasipiktinimo atgarsių, kodėl tokios gausios teisėtvarkos grandys taip atkakliai ieškojo nusikaltėlių. Gal ir čia kokia korupcija? Tačiau ir policijai, ir prokuratūrai, ir visai valstybei tai buvo garbės ir prestižo problema. Reikėjo įrodyti, kad nusikaltėliams ateina atpildas.

Tačiau komentatoriams buvo kitas galvosūkis. Nebuvo kaip nutylėti, kad galvažudžiai buvo iš čigonų diasporos. Ne tik Vilniaus tabore, bet ir Kėdainiuose, pasirodo, galima prabangiai gyventi nedirbant, galima ilgai nesulaukti atpildo už vagystes ir kitokius nusikaltimus. Galima neemigruoti į Londoną ar Norvegiją, nes dykaduoniauti gerai ir Lietuvoje. Tad kodėl smerkiame kaimyną Lukašenką, Baltarusijoje įvedusį mokestį nedirbantiems?

O mes apverskime medalį. Kiek jau pasikeitė Lietuvoje vyriausybių, prokurorų, policijos komisarų ir merų, o Vilniaus taboras kaip klestėjo, taip klesti. Niekam ne naujiena, kad ten pragyvenimas iš narkotikų. Ir niekas jau nesuskaičiuos, kiek Vilniaus tabore įsigyti kvaišalai nužudė silpnavalių. Tabore kiti įstatymai?

Nenori integruotis į nacionalinę visuomenę ne tik ši ir ne tik Lietuvos tautinės mažumos. Su tokia pat problema susidūrė prancūzai, belgai ir kitos Vakarų Europos tautos, įsitikinusios, jog kad ir kaip svetingai priimtų islamo tikėjimo atbėgėlius, jie ir liks uždarose savo bendrijose, nesimokys nei kalbos, nei papročių. Deja, ir Lietuva juk turi diasporų, kurios pragyveno Lietuvoje daugelį dešimtmečių, tačiau iš principo taip ir neišmoko nė vieno žodžio lietuviškai ir dar koneveikia Lietuvą, kuri juos išlaiko pagal savo išgales.

Negaliu apeiti dar vieno įvykio. Trys Seimo nariai iš valdančiosios daugumos („valstiečių“) pateikė siūlymą normuoti žiniasklaidos turinį – kad laikraščiuose, televizijų bei radijo laidose bent pusė pranešimų būtų pozityvūs. r vėl koją pakišo neapdairumas ir patirties stoka, pasiūlymo teikėjai nepasitarė su labiau patyrusiais ir net nepaskaitė Konstitucijos, kuri deklaruoja spaudos laisvę.

Bet jeigu pažvelgsime atidžiau, ši istorija juk parodė, kad kaip toje pasakoje – karalius nuogas. Pabandykime paskaičiuoti komercinių televizijų žinių chronometražą, kiek ten detaliausių pasakojimų apie nusikaltėlius, kalbinami net kalėjimuose iki gyvos galvos maitinami žmogžudžiai.. Kokią Lietuvą matys jos istoriją narpliosiantys po 50 ar 80 metų? Ar neatrodys ji baisesnė, negu nesutramdomasis Vilniaus taboras?

Leopoldas ROZGA

Visas rašinys kovo 29 d. „Vienybėje“