PUBLICISTIKA
Į šventę veda Mama
„Velykos! Velykos!“- skardena pavasario balsai. Širdyje ir gamtoje.
Atėjo… Man, kaip ir daugeliui kitų vyresnio amžiaus žmonių, Velykos tiesiog nusileidžia. Toji diena susidvejina su švente, atskubančia šviesiais vaikystės prisiminimų takais.
Užsimerkiu, ir regiu laiko horizontu atplasnojančią vaikystę. Pokaris. Žemėje jau nesproginėja bombos, jau išrinktos karo minos ir šaudmenys. Ramu ir saugu.
Atplazda vaikystė basomis kojomis. Ją už rankos veda Mama. Ir nuo darbų įdiržusi Tėvo ranka. Toji ranka taip sunkiai uždirba duoną, tad tokia brangi. Tas branguma tegali turėti vieną matų sistemą – vaikų meilę ir dėkingumą.
Mama ankstų Velykų rytą skuba į bažnyčią, į Prisikėlimo šventę. Pėdinu paskui, lengvai batukais remdamasi į balutes užtraukusį leduką. Statau koją taip, kad neprasiskirtų ledo krištolas ir vandens pėdą nepanirtų batukas…
Bažnytėlėje ne malda vaiko galvoje. Akys klaidžioja po bažnyčios skliautus. Ten, palubių aukštybėse, įrengtas kryžiaus įkalinimo laikinasis altorius, o jame – skraiste pridengta tikėjimo paslaptis. Kunigas palengva laiptukais užkopia į viršų, nuo kryžiaus ar monstrancijos, nepamenu, atidengia šydą. Nusileidžia į apačią, ir suskamba varpai. Jie aidi taip garsiai, kad rodosi, visas miestelis skęsta jų garsuose. Choras gieda „Aleliuja“, apie bažnyčią pajuda procesija… Emocijų gūsis pripildo vaikystę. Akytės žvilgt į Mamą, ar ji tą patį išgyvena?
Dar einam apie bažnyčią, bet jau aišku, pamaldos greitai baigsis. Vaiko mintis neiškenčia ir tekinomis pasileidžia į namus. Juose bus šventė. Ant stalo sudės viską, ką namai turi. Ir neatrodys stalas varganas, jis bus ne toks, kaip kasdien. Kvepės duona ir tik didžiosioms šventėms kepamas pyragas. Pintinėlėje puikuosis iš vakaro numarginti kiaušiniai, ir jų valgysim kiek norėsim. Vaikystės akys dar nėra mačiusios turtuolių stalo. Tad kiekvienas trupinėlis maisto – toks turtas, tiesiog didelis turtas… Daug vėliau supratau, kad tuomet buvo kur kas didesnis turtas – šeimos narių artumas. Laukia, labai laukia vaikystė šeimos narių susėdimo prie vieno stalo. Sklandys šiluma ir ją trauksime į save…
Atėjo ir nutolo daugybė šv. Velykų. Kuo toliau, tuo svarbiau suvokiu – ryškiausios švenčių spalvos iš vaikystės. Mintiju, kad Mama į bažnyčią vedėsi ne tik kartu melstis. Vedėsi tiesiog pabūti kartu. Bažnyčioje, kad paskui būtų lengviau vėjų varstomame gyvenimo lauke. Kad artumo šiluma mokėtume apginti ir saugoti save. Sovietinio aršus ateizmas kasė prarają tarp mokyklos ir bažnyčios. Atplėšė mano kartos vaikystę nuo Bažnyčios. Pastūmė į šoną Tikėjimą. Siekė tolėliau palikti tėvus, kad jie nedarytų „neigiamos“ įtakos. Nuo paklydimo tose prarajose saugojo buvimas šalia Mamos bažnyčioje.
…Velykų rytas. Užsimerkiu, ir regiu laiko erdve atplasnojančią vaikystę. Ištiesiu rankas į Mamą…
Klaupiuosi vaikystės bažnytėlėje šalia jos… Tačiau persmelkia šaltas laiko gūsis.. . Vaikystė nutolo ir nebegrįš. Nematoma ranka išsivedė Mamą. Ir visa tai, ką aprėpia vaikystė, jau tik brangiuose prisiminimuose.
Bet visam gyvenimui paliko iš vaikystės pasaulio niekur nenutolusi Velykų šventė. Į ją tebeveda Mama…
Julija SEJAVIČIENĖ
Rašinys balandžio 15 d. „Vienybėje“